Romualdas Maksimavičius: „Alytaus futbolo raida tikrai įdomi ir verta storos knygos”

Po­ną Ro­mu­al­dą Aly­taus fut­bo­lo ben­druo­me­nė va­di­na fut­bo­lo re­lik­vi­ja. Aš­tun­tą de­šim­tį įpu­sė­jęs sen­jo­ras ir da­bar ne­lin­kęs pra­leis­ti spor­to ren­gi­nių mies­te. Bū­na die­nų, kai spė­ja da­ly­vau­ti tre­jo­se skir­tin­go­se vie­to­se vyks­tan­čio­se rung­ty­nė­se, o į jas ryš­kiai oran­ži­niu sa­vo ma­ši­niu­ku daž­nai at­ve­ža ir tris–ke­tu­ris ba­liej­šči­kus.
Būna dienų, kai Romualdas Maksikavičius spėja dalyvauti trejose skirtingose vietose vykstančiose rungtynėse, o į jas ryškiai oranžiniu savo mašiniuku dažnai atveža ir tris–keturis baliejščikus. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.

„Iš pas­ku­ti­nių­jų ei­nu. Ne vie­nas tre­ne­ris juo­kais ža­dė­jęs už nuo­la­ti­nį dė­me­sį man me­da­lį už­ka­bin­ti, bet vis ne­už­ka­bi­na“, – sa­ko Aly­taus vi­suo­me­ni­nin­kas.

R.Mak­si­ma­vi­čius 1963–2001 me­tais dir­bo TSRS sta­ty­bos ban­ko įga­lio­ti­niu Aly­taus zo­nai. Ne vie­nas gar­baus am­žiaus aly­tiš­kis tvir­ti­na, kad Ro­mu­al­do, ku­rio gys­lo­mis te­ka su­val­kie­tiš­kas krau­jas, tei­gia­mos as­me­ni­nės sa­vy­bės ir pa­rei­gos daug gė­rio at­ne­šė Aly­tui, ne iš­im­tis ir fut­bo­las. Jis, nu­si­pel­nęs TSRS sta­ty­bos ban­ko dar­buo­to­jas, pri­si­dė­jo prie Spor­to rū­mų, mies­to sta­dio­no iš­plė­ti­mo dar­bų, le­do ri­tu­lio aikš­te­lės įren­gi­mo, net prie auk­si­nės „Dai­na­vos“ ko­man­dos – pa­dė­jo ją stip­rin­ti.

 Iš­skir­ti­nę at­min­tį tu­rin­tis Ro­mu­al­das šian­dien me­na: „Pui­kiai ži­nau dau­giau kaip še­šias­de­šim­ties me­tų Aly­taus fut­bo­lo is­to­ri­ją. Apie 1960–1965-uo­sius la­bai ža­vė­jau­si tan­kis­tų (tuo­met taip va­di­no­me) ko­man­da. Liuk­su­si­nė ko­man­da gy­nė mū­sų mies­to gar­bę. Aly­tu­je tar­na­vę tan­kis­tai pa­stip­ri­no vie­ti­nę fut­bo­li­nin­kų ko­man­dą. Bu­vo­me jau­ni aist­ruo­liai, aiš­ku, ne­si­elg­da­vo­me taip, kaip da­bar len­kų sir­ga­liai, bet šu­ny­bių pri­krės­da­vo­me.

Pri­si­me­nu, į Aly­tų at­va­žia­vo žais­ti Kau­no „In­ka­ro“ fut­bo­li­nin­kai, ir pir­mą kar­tą aly­tiš­kiai jiems pra­lo­šė re­zul­ta­tu 6:1. Mes vi­sus tris tei­sė­jus įsi­vi­lio­jo­me į to­kio Se­nū­tos na­mus Bi­ru­tės gat­vė­je ir lai­kė­me už­da­ry­tus iki ry­to. Žiū­rint iš šian­die­nos po­zi­ci­jos – ne­do­va­no­ti­na, bet juk jau­ni ir ver­žlūs bu­vo­me.

 Tuo me­tu fut­bo­lo aikš­tė Pu­šy­ne sto­vė­jo sker­sai ir tu­rė­jo vie­ną tri­bū­ną. Į da­bar­ti­nę pa­dė­tį aikš­tę at­su­ko pir­ma­sis Aly­taus spor­to mo­kyk­los di­rek­to­rius Ka­zys Sve­ti­kas, di­de­lis spor­to ak­ty­vis­tas. Ko­kie pui­kūs tuo­met bu­vo fut­bo­li­nin­kai Dau­gė­la, Ra­ma­naus­kas, Ma­san­du­kas, Gu­dev­skas, bro­liai Dob­ro­vols­kai, Verks­niai.

 Vė­liau tan­kis­tų da­li­nys iš­for­muo­tas, iš Aly­taus įgu­los iš­vy­ko, jų vie­to­je įsi­tvir­ti­no avia­to­riai. Jie ne­pa­pil­dė Aly­taus fut­bo­lo ko­man­dos. Mes net pul­ko va­dui drį­so­me pa­skam­bin­ti ir pa­pra­šy­ti žai­dė­jų, bet su­lau­kė­me at­sa­ky­mo: „Kad mes čia vi­si mir­tin­gie­ji.“ Su­prask, ta­len­tų ne­tu­ri.

 Kai ta­po­me Lie­tu­vos čem­pio­nais, prieš tai bu­vu­si fut­bo­li­nin­kų kar­ta nu­blan­ko. Ta­čiau vi­sais lai­kais rung­ty­nės su Kap­su­ko „Sū­du­vos“ fut­bo­li­nin­kais bu­vo tik­ras mū­šis. De­šim­tą nu­me­rį tu­rė­jęs su­val­kie­tis bu­vo kie­čiau­sias žai­dė­jas ir pa­vo­jin­giau­sias. Var­du jo nie­kas ne­va­di­no, o klič­ka Kle­vas. „Sū­du­vo­je“ bu­vo la­bai ge­rų žai­dė­jų, mū­siš­kiams te­ko su jais rim­tai kau­tis. Iš įvai­riais me­tais ko­vo­ju­sių­jų už mū­sų mies­to gar­bę ga­lė­čiau iš­var­dy­ti ma­žiau­siai šim­tą pui­kių fut­bo­li­nin­kų.

 Jau tur­būt ži­no­te, kaip bu­vo su­for­muo­ta auk­są lai­mė­ju­si ko­man­da, bet pa­pa­sa­ko­siu, ką apie tai ži­nau aš.

 Džiaugs­min­gos per­ga­lės prieš­auš­ry at­ei­na pas ma­ne švie­saus at­mi­ni­mo Vy­tau­tas Da­niš­ke­vi­čius ir sa­ko: „Tu­riu Su­val­ki­jo­je bla­tą, ga­liu į „Dai­na­vą“ pa­kvies­ti la­bai šau­nių fut­bo­li­nin­kų. Ta­ve, kaip Sta­ty­bos ban­ko įga­lio­ti­nį, no­riu pa­kvies­ti kar­tu nu­ei­ti pas Aly­taus sta­ty­bos tres­to val­dy­to­ją Ka­zi­mi­rą Šim­či­ką. Dviem bū­tų stip­riau pra­šy­ti žai­dė­jų“.

 Taip po mū­sų nu­ė­ji­mo „Dai­na­vo­je“ pra­dė­jo žais­ti še­ši „už­sie­nie­čiai“: Si­gi­tas Kra­pa­vi­čius, Al­gis Ma­tei­ka, An­ta­nas Ja­nu­šai­tis, vi­si iš Vil­ka­viš­kio, ma­ri­jam­po­lie­tis Jus­ti­nas Mi­liaus­kas, su­val­kie­tis Al­gis Jur­gu­ta­vi­čius ir kau­nie­tis Kęs­tu­tis Gied­rai­tis. Jie at­va­žia­vę ga­vo bu­tus, bet ge­ri bu­vo žai­dė­jai, ati­dir­bo fut­bo­lo aikš­tė­se. Šis še­še­tu­kas tik­rai pa­stip­ri­no „Dai­na­vą“.

 Kar­tais pa­mąs­tau, iš kur ta­me Su­val­ki­jos kam­pe ir ran­da­si tiek ta­len­tų – ra­šy­to­jų, mu­zi­kan­tų ir net fut­bo­li­nin­kų. Aiš­ku, kiek­vie­nas mū­šis, kiek­vie­na per­ga­lė ne­ap­si­ė­jo be ba­lių. Juos pa­pras­tai tek­da­vo man ves­ti. Ban­ke­tai vyk­da­vo „Ne­mu­no“ res­to­ra­ne, už juos ap­mo­kė­da­vo­me iš part­ko­mo gau­tais pi­ni­gais.

Ko­kie fut­bo­li­nin­kai la­biau­siai įstri­gę į at­min­tį? Al­gis Je­ge­le­vi­čius įsi­mi­nė dėl gra­žaus mo­kė­ji­mo įmuš­ti ka­muo­lį į var­tus. Jis tu­rė­jo nuo­jau­tą at­si­sto­ti į pa­čią ge­riau­sią pa­sa­vi­mo vie­tą. Ta­das Dau­gė­la bu­vo pui­kus var­ti­nin­kas. Vy­tas Če­pu­lis, pul­ki­nin­kas, bu­vo tar­si Die­vas, taip taik­liai kirs­da­vo įvar­čius. Man trūks­ta žo­džių jų at­si­da­vi­mui fut­bo­lui api­bū­din­ti.

Aly­tiš­kis Sta­nis­lo­vas Ja­ce­vi­čius bu­vo ne­di­de­lio ūgio, bet spur­dus vi­jur­kas, karš­tas, jam no­rė­jo­si kuo grei­čiau iš var­žo­vo ka­muo­lį at­im­ti. Gy­nė­jo po­zi­ci­jo­je bu­vo la­bai ak­ty­vus toks Kli­ma­vi­čius, šio­je po­zi­ci­jo­je ge­rai žai­dė ir trau­ma­to­lo­go Val­do Dum­bliaus­ko tė­vas Me­čius. Dar ge­rai žai­dė toks aukš­tas, lie­sas Bal­tru­šai­tis.

 Po­ka­riu bu­vo ta­len­tin­gų fut­bo­li­nin­kų, juos kiek vė­liau Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės vy­rų rink­ti­nės stra­te­gas Ben­ja­mi­nas Zel­ke­vi­čius iš­si­rin­ko.

 At­ski­rai pa­pa­sa­ko­siu, kaip Aly­tu­je at­si­ra­do le­do ri­tu­lio aikš­te­lė. Bu­vo aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džia. Ban­kas, ku­ria­me bu­vo ma­no dar­bo ka­bi­ne­tas, vei­kė kam­pi­nia­me rau­do­nų ply­tų na­me, da­bar­ti­nių J. Ba­sa­na­vi­čiaus ir S. Da­riaus ir Gi­rė­no gat­vių san­kir­to­je, ant­ra­me aukš­te. Pir­ma­me bu­vo gast­ro­no­mas. Kar­tais pri­reik­da­vo ir į jį nu­si­leis­ti.

 At­ėjo pas ma­ne Da­niš­ke­vi­čius ir sa­ko: „Jau tiek pa­da­rė­me, pa­da­ry­ki­me dar ir ki­tą tri­bū­ną, le­do ri­tu­lio aikš­te­lę. Ar tu­rė­tu­me iš ko už­mo­kė­ti?“

 Su­ta­rė­me, ir ne­tru­kus Vy­tau­tas iš sa­vo dar­bo­vie­tės at­siun­tė į sta­dio­ną nor­muo­to­ją Sta­sį Šli­že­vi­čių. Sta­sys bu­vo ne­di­de­lio ūgio, bet aist­rą fut­bo­lui tu­rė­jo la­bai di­de­lę. Tai bu­vo su­ma­nus žmo­gus, ap­do­va­no­tas ge­bė­ji­mais.

Grei­tai piet­ry­ti­nia­me sta­dio­no kam­pe bu­vo pa­sta­ty­tas, aiš­ku, su­de­ri­nus su vie­ti­ne val­džia, dvi­aukš­tis na­mas. Gra­žus, su fo­jė, at­ski­rais dvie­jų ko­man­dų per­si­ren­gi­mo kam­ba­riais. Van­duo, ro­dos, net ir karš­tas, bu­vo at­ves­tas nuo Bi­ru­tės gat­vės. Net šil­dy­mą va­di­na­mai­siais lo­viais at­ve­dė­me. Pa­sam­dy­tas ir sar­gas, jis tu­rė­jo sa­vo kam­pe­lį. Ne­ma­žai vi­sa tai kai­na­vo, gal 460 tūks­tan­čių rub­lių, per ke­lis kar­tus Mask­va pi­ni­gų per­ve­dė iš skir­tų lai­ki­noms iš­lai­doms.

 Il­ga­me­tis Aly­taus mies­to va­do­vas Al­fon­sas Gri­gai­tis lei­do mums vyk­dy­ti sa­vo pla­nus, tik pa­pra­šė nie­kur ne­kiš­ti jo var­do.

 Sar­gas, o ir vi­si ki­ti la­bai rū­pes­tin­gai pri­žiū­rė­jo le­do ri­tu­lio aikš­te­lę. Ji bu­vo pui­ki, su var­tais, bor­tais, pa­aukš­ti­ni­mais, spe­cia­lia pa­tal­pa tei­sė­jams, tri­bū­no­mis.

 Kas šian­dien ži­no, iš kur tas Sta­sio iš­pru­si­mas. Pro­jek­to jo­kio nie­kas ne­da­rė. Le­do ri­tu­lio aikš­te­lę jis par­ti­za­niš­kai įren­gė. Iki vi­so kom­plek­so. Maž­daug pen­kias­de­šimt me­tų tuo­met tu­rė­jęs vy­ras le­do ri­tu­lio atri­bu­tiką su­pir­ko ir mė­gė­jus spor­ti­nin­kus tre­ni­ra­vo, bu­vo tik­ras spor­to žmo­gus.

 Va­sa­rą sta­dio­ne vi­rė fut­bo­las, o žie­mą – le­do ri­tu­lys. Vi­si fut­bo­li­nin­kai žai­dė le­do ri­tu­lį. Šli­že­vi­čius, ga­li­ma sa­ky­ti, bu­vo ak­ty­viau­sias aist­ruo­lis, vi­sas var­žy­bas lan­kė. Aly­tu­je var­žy­tis ant le­do sta­cio­na­rio­je pui­kiai įreng­to­je aikš­te­lė­je mies­to sta­dio­ne su „Dai­na­vos“ fut­bo­li­nin­kais žie­mo­mis at­vyk­da­vo Kap­su­ko „Sū­du­vos“, Kau­no „In­ka­ro“ fut­bo­li­nin­kai. Ste­bė­ti jų su­si­ti­ki­mų, nors lau­ke bu­vo šal­ta, šim­tas žiū­ro­vų tik­rai su­si­rink­da­vo. Lais­vu nuo var­žy­bų me­tu čia čiuo­ži­nė­jo mies­tie­čiai. Le­do ri­tu­lio aikš­te­lė­je šur­mu­lys nu­til­da­vo tik iš­tir­pus le­dui. Šle­že­vi­čius pri­žiū­rė­jo le­dą, ku­rio sto­ris sie­kė 5–10 cen­ti­met­rų, pats jį va­lė, tik­rai daug jė­gų sky­rė.

 Kaž­kam ki­lo min­tis pra­si­dė­jus de­vin­ta­jam de­šimt­me­čiui su­griau­ti ir sta­ti­nį, ir le­do ri­tu­lio aikš­te­lę. Kai Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ke ta­po Ni­jo­lė Ja­nuš­ke­vi­čie­nė, Mies­to so­de bu­vo ša­li­na­ma va­sa­ros est­ra­da, kar­tu su­nai­kin­ta ir le­do ri­tu­lio aikš­te­lė.

 Fut­bo­las man iš tie­sų pui­kus žai­di­mas, bū­da­vau kiek­vie­na­me su­si­ti­ki­me. Ir šios spor­to ša­kos pro­pa­guo­to­jams aš bu­vau kaip koks guo­dė­jas. Jie at­ei­da­vo pas ma­ne, ir aš steng­da­vau­si pa­dė­ti. Ko­dėl? Šian­dien gal­vo­ju, kad to­kia ma­no ma­da, ku­rią iš tė­vų pa­vel­dė­jau. Jie bu­vo at­jau­tūs ir tai per­da­vė man. Jei pats ne­ga­lė­da­vau, per ki­tus pri­ei­da­vau, kad sa­viems pa­gel­bė­čiau. Ma­ni­mi vi­si, taip pat ir ko­le­gos ban­ki­nin­kai ti­kė­jo, pa­lik­da­vo tuš­čių per­ve­di­mų. Pa­dė­da­vo­me spor­tui ap­skri­tai, nes rei­kė­jo. Bet re­kla­muo­tis tik­rai ne­mė­gau.

 Ste­biu šian­die­ni­nį fut­bo­lą ir ma­tau, kad jo at­ei­tis mig­lo­ta. Vai­kai žais­ti ska­ti­na­mi nuo de­šim­ties me­tų, bet tai tik jų ko­jų ža­lo­ji­mas. Anks­čiau bu­vo bū­ti­na ko­jų ap­sau­ga, da­bar žai­džia­ma be jos. Ne­pa­tin­ka man ir va­di­na­mie­ji šie­nau­to­jai, ku­rie, kirs­da­mi per ko­jas prie­ši­nin­kų ko­man­dos ge­riau­siems žai­dė­jams, juos lai­ki­nai iš­jun­gia iš žai­di­mo. Ir tei­sė­jai į tai ne­krei­pia dė­me­sio.

 Jei­gu su­grįž­tu­me prie kal­bos apie čem­pio­nų kar­tą, tai di­de­lė pa­gar­ba tek­tų ir bu­vu­siam Aly­taus spor­to mo­kyk­los di­rek­to­riui Al­gi­man­tui Grau­že­liui, ku­ris va­do­va­vo nuo 1966 iki 1977 me­tų. Ga­li­ma sa­ky­ti, jis daug pri­si­dė­jo prie fut­bo­li­nin­kų ren­gi­mo, pats ir tre­ni­ra­vo. Auk­so rai­dė­mis į Aly­taus fut­bo­lo is­to­ri­ją rei­kė­tų įra­šy­ti ir Vy­tau­to Da­niš­ke­vi­čiaus var­dą. Šis žmo­gus la­bai rū­pi­no­si Spor­to rū­mų sta­ty­ba. Ne tik ak­ty­vus fut­bo­lo aist­ruo­lis bu­vo, bet ir daug šiai spor­to ša­kai tvir­tė­ti pa­dė­jo kul­tū­ri­nin­kas Vy­tas Ra­da­vi­čius.

 Aly­taus sta­ty­bos tres­tas, per me­tus pa­sta­ty­da­vęs 300–350 bu­tų, juos da­li­jo į de­ši­nę ir kai­rę. Pui­kus or­ga­ni­za­to­rius bu­vo val­dy­to­jas Ka­zi­mi­ras Šim­či­kas – nors fut­bo­lui skir­da­vo pa­ra­mą, nes tu­rė­jo iš ko skir­ti, bet jo ne­mė­go, var­žy­bų ne­lan­kė, juo­kau­da­vo, kad at­eis žiū­rė­ti, kai „Dai­na­va“ žais su bra­zi­lais. Šim­či­kas at­vi­rai de­kla­ra­vo sa­vo po­žiū­rį, prie­šin­gai ne­gu kai ku­rie val­džio­je esan­tys vy­rai.

 Tei­sin­giau­sio ir šau­niau­sio Aly­taus va­do­vo ti­tu­lą įteik­čiau Na­po­le­o­nui Ra­guo­čiui. Bu­vo net to­kių va­du­kų, ku­rie ne­si­gau­dė fut­bo­le, bet svar­biu mo­men­tu at­ei­da­vo pa­si­ro­dy­ti, klaus­da­vo: „Ro­mai, sa­kyk, ku­rie čia mū­siš­kiai?“ Kam ei­ti ir vai­din­ti be­si­do­min­tį, aš iki šian­dien ne­su­pran­tu. Pas­ta­ruo­ju me­tu iš mies­to va­do­vų nė vie­no sta­dio­ne ne­ma­tau.

 Rai­da Aly­taus fut­bo­lo tik­rai įdo­mi, ver­ta sto­ros kny­gos. Pa­si­džiau­giu Ai­va­ru Vyš­niaus­ku, ku­ris my­li fut­bo­lą, ži­no jo is­to­ri­ją. Ne­ži­nau, ar ga­li bū­ti gra­žes­nis ren­gi­nys už jo suor­ga­ni­zuo­tą tre­ne­rio švie­saus at­mi­ni­mo Jo­no Ku­bi­le­vi­čiaus 80-me­čio mi­nė­ji­mą. Dau­giau rei­kė­tų to­kių ren­gi­nių.“


Aldona Kudzienė, 
laikraštis
Alytaus naujienos“,

rengiamos knygos „Futbolas Alytuje“ bendraautorė
Zitos Stankevičienės ir Danieliaus Jakubavičiaus nuotr.

 

Prieš 43 me­tus

1973 me­tų sau­sio 23 die­nos „Ko­mu­nis­ti­nia­me ry­to­ju­je“ bu­vo ra­šy­ta, kad dai­na­vie­čiams, da­ly­vau­jan­tiems LTSR A kla­sės le­do ri­tu­lio čem­pio­na­te, se­ka­si ne per ge­riau­siai. Su­žai­dus še­še­rias rung­ty­nes – po du su­si­ti­ki­mus su Kau­no „In­ka­ru“, Kau­no „At­le­tu“ ir Vil­niaus „Žal­gi­riu“, lai­mė­tos tik vie­nos var­žy­bos, gau­ta 2 taš­kai ir pel­ny­ta šeš­ta vie­ta.

„Šiais me­tais ko­man­do­je ne­žai­džia bu­vęs ata­kų ly­de­ris V.Ko­le­den­ka. Ko­man­dą, ku­rio­je žai­džia sen­bu­viai S.Kra­pa­vi­čius, ko­man­dos ka­pi­to­nas A.Ma­tei­ka, A.Ja­nu­šai­tis, V.Ne­na­cho­vas, H.Šli­že­vi­čius, J.Mi­liaus­kas, A.Ei­du­ke­vi­čius, V.Griš­ke­vi­čius ir L.Ab­ro­ma­vi­čius, pa­pil­dė puo­lė­jai E.Juo­dai­tis, J.Lau­ri­na­vi­čius, bu­vu­sie­ji jau­nių ko­man­dos žai­dė­jai A.Sei­lius, Z.Šve­do­vas, M.Čy­žius, R.Pleč­kai­tis, ant­ra­sis var­ti­nin­kas, daug ža­dan­tis per­spek­ty­vus žai­dė­jas R.Gel­ži­nis“, – prieš 43 me­tus ra­šė „Dai­na­vos“ le­do ri­tu­lio ko­man­dos va­do­vas Sta­sys Šli­že­vi­čius.

Iš tie­sų pui­kių čiuo­žė­jų ant le­do anuo­met bu­vo ne­ma­žai. („Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus“, 1973 m. va­sa­rio 1 d., Nr. 14 (3417)

 

 „Auk­si­nis ri­tu­lys“ Aly­tu­je

„Auk­si­nio ri­tu­lio“ var­žy­bo­se da­ly­va­vo pen­kios ko­man­dos. Stip­riau­si le­do ri­tu­li­nin­kai au­ga II vi­du­ri­nė­je. Jie abe­jo­se vai­kų gru­pė­se (1960–1962 m.) ir (1958–1959 m.) bu­vo pa­jė­giau­si ir lai­mė­jo aukš­tais re­zul­ta­tais.

Var­žy­bos pa­ro­dė, kad Aly­taus II, III ir Dau­gų vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se rū­pi­na­ma­si jau­ni­mo spor­ti­niu gy­ve­ni­mu. I ir V vi­du­ri­nės mo­kyk­los pa­vė­luo­tai pa­da­vė pa­raiš­kas, o ko­man­do­mis ma­žai kas rū­pi­no­si. Spor­ti­nin­kai at­ei­da­vo žais­ti be ko­man­dos va­do­vų. IV vi­du­ri­nė mo­kyk­la šia­me ren­gi­ny­je vi­sai ne­da­ly­va­vo. La­bai džiu­gu, kad Dau­gų vi­du­ri­nė mo­kyk­la įsi­ren­gė aikš­te­lę, ap­švie­ti­mą, bor­te­lius. Ko­man­da at­vyk­da­vo še­fų – Dau­gų žu­vi­nin­kys­tės ūkio au­to­bu­su, o vai­ki­nai sten­gė­si, nors ir pra­lai­mė­da­mi, ge­rai žais­ti.

Ma­žai ini­cia­ty­vos šį kar­tą pa­ro­dė ir ra­jo­ni­nis spor­to ko­mi­te­tas.

S.Šli­že­vi­čius


Daugiau galėsite skaityti knygoje „Futbolas Alytuje“

« atgal

Turnyro lentelė

LFF II LYGA

V.

Komanda

R

T

 

DFK „Dainava 2“ (Alytus)

 

 

 

FA „Dainava“ (Alytus)

 

 

 

„Lietava 2“ (Jonava)

 

 

 

„Lygis“ (Kaunas)

 

 

 

„Rūdupis“ (Prienai)

 

 

 

„Stumbras 2“ (Kaunas)

 

 

 

„Sūduva 2“ (Marijampolė)

 

 

 

„Sveikata" (Kybartai)

 

 

 

„Šilas 2“ (Kazlų Rūda)