Vartininkas Romualdas Radivonas - apie Alytaus „Aly­tį“, „Bangą“, „Dainavą“, „Poringę“, „Pušyną“ ir kitus

Romualdas Radivonas: „Ir dabar du kartus savaitėje su bendraminčiais renkamės Šv. Benedikto gimnazijos sporto salėje, pažaidžiame krepšinį. Bet futbolas mano kraujyje ir ryšys su juo nenutrūkęs.“ 						Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.

Aly­tu­je ren­gia­mas pir­ma­sis lei­di­nys, skir­tas se­niau­siai spor­to ša­kai – fut­bo­lui. Kny­gą „Fut­bo­las Aly­tu­je“ ra­šo skir­tin­gų pro­fe­si­jų ir kar­tų ko­lek­ty­vas, su­si­bū­ręs į re­dak­ci­nę ko­le­gi­ją. Fut­bo­lo ben­druo­me­nės lau­kia­mas lei­di­nys at­spin­dės fut­bo­lo Aly­tu­je at­si­ra­di­mą ir vys­ty­mą­si 1935–2015 me­tais, tai yra per pas­ta­rą­jį 80-me­tį. Šian­dien siū­lo­me ko­res­pon­den­tės Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bį su Ro­mu­al­du RA­DI­VO­NU, Aly­taus ap­skri­ties tu­ber­ku­lio­zės li­go­ni­nės di­rek­to­riu­mi, bu­vu­siu var­ti­nin­ku, apie fut­bo­lo aikš­te­lė­se pra­leis­tus me­tus.

– Apie Jū­sų vai­kys­tės ir jau­nys­tės aist­rą fut­bo­lui iki šiol sklan­do le­gen­dos. Pri­si­min­ki­te tuos me­tus, tuos ke­lius, ku­riais sku­bė­jo­te su fut­bo­lo ka­muo­liu ran­ko­se.

 – Esu tik­rų tik­riau­sias aly­tiš­kis, nes gi­miau Aly­tu­je, au­gau Ku­ror­tu va­di­na­mo­je mies­to da­ly­je, Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je, ku­rios pa­bai­ga re­mia­si į miš­ką, pa­čia­me pas­ku­ti­nia­me na­me. Čia ir da­bar gy­ve­nu. La­bai daug kas pri­me­na ma­no ke­lią į di­dį­jį fut­bo­lą (tais lai­kais jis toks ir bu­vo). O pra­džia bu­vo 1959 me­tai, kai atos­to­gų iš Si­bi­ro, kur, su­pran­ta­ma, ne sa­vo no­ru bu­vo pa­te­kęs, grį­žo dė­dė Juo­zas Mig­li­nas, ma­mos bro­lis, ir do­va­nų Cha­ba­rov­ske nu­pir­kęs man par­ve­žė tik­rą odi­nį su­vars­to­mą fut­bo­lo ka­muo­lį. Mat dar 1945 me­tais, prieš „eva­ku­a­ci­ją“, bu­vo žai­dęs Aly­taus ko­man­do­je var­ti­nin­ku.

Tuo­met re­tas Aly­tu­je tu­rė­jo to­kį ka­muo­lį. Nu­si­neš­da­vau į mo­kyk­lą, kur gai­nio­da­vo­me per per­trau­kas ir po pa­mo­kų, – bu­vau vie­nin­te­lis su ka­muo­liu, vi­si ta­da bu­vo ma­no drau­gai, ir aš į sa­vo ko­man­dą rink­da­vau­si ge­riau­sius žai­dė­jus. Be­veik vi­si, no­rin­tys žais­ti fut­bo­lą, bū­da­vo dve­jais, tre­jais ar ket­ve­riais me­tais už ma­ne vy­res­ni, o man te­bu­vo sep­ty­ne­ri, bet ka­muo­lys ma­no, to­dėl pri­im­ti žais­ti rei­kė­jo ir ma­ne. Daž­niau­siai, kad ne­truk­dy­čiau, ma­ne sta­ty­da­vo tarp dvie­jų ak­me­nų ar port­fe­lių, va­di­na­mų var­tais, – bū­da­vau var­ti­nin­kas. Ga­li bū­ti, kad dėl to, o gal pa­vel­dė­ti dė­dės ge­nai lė­mė, kad pa­grin­di­nis ma­no, kaip fut­bo­li­nin­ko, am­plua – bū­ti var­ti­nin­ku, o var­ti­nin­ko nu­me­ris tais lai­kais bu­vo pir­mas.

Dau­ge­lis jau pa­gy­ve­nu­sių aly­tiš­kių tu­rė­tų pri­si­min­ti tą mū­sų žai­di­mo vie­tą apie 1963 ir vė­les­nius me­tus – Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės ga­le, kai ei­da­mi į Dai­nų slė­nį per­ei­da­vo be žo­lės li­ku­sią aikš­te­lę su iš rąs­tų pa­sta­ty­tais var­tais, ir jo­je ka­muo­lį gai­nio­jan­čius vai­kus. Šią 40 x 20 met­rų aikš­te­lę įsi­ren­gė­me mes pa­tys, Ku­ror­to vai­kai, per ke­le­tą me­tų, kad ei­gu­lys ne­pa­ste­bė­tų, pa­ša­li­no­me krū­mokš­nius, sto­res­nius me­de­lius ir va­lan­dų va­lan­das iki su­te­mų gai­nio­jo­me ka­muo­lį. Vė­liau šio­je aikš­te­lė­je reng­da­vo tre­ni­ruo­tes „Aly­čio“ ir „Dai­na­vos“ fut­bo­lo ko­man­dų žai­dė­jai.

Po mū­sų na­mo lan­gais to­je pa­čio­je gat­vė­je, miš­ko pa­kraš­ty­je, au­go pu­šis ir eg­lė. Pus­ket­vir­to met­ro tar­pas tarp jų man at­sto­da­vo var­tus, o drau­gai nuo gat­vės grin­di­nio į juos smū­giuo­da­vo. Kar­to­da­mas tuo­met le­gen­di­nio ru­sų var­ti­nin­ko Le­vo Ja­ši­no, ge­riau­sio pa­sau­ly­je, var­dą, steng­da­vau­si su­gau­ti kiek­vie­ną smū­giuo­tą ka­muo­lį, ne­pai­sy­da­mas nuo me­džių šak­nų at­si­ra­du­sių skau­džių mė­ly­nių ant kū­no.

Aist­rą fut­bo­lui kurs­tė ir kiek­vie­nos rung­ty­nės mies­to sta­dio­ne. Net pra­ėjus dau­giau kaip 50 me­tų at­me­nu 1961-ųjų „Dai­na­vą“ ir 1965-ųjų „Aly­tį“ bei žai­džian­čius Aly­taus fut­bo­lo asus V.Ka­ra­šaus­ką, S.Ja­ce­vi­čių, J.Rač­kaus­ką, Jo­ną Ku­bi­le­vi­čių, R.Plaus­ką, R.Verks­nį, J.Za­bi­tą, bro­lius Dob­ro­vols­kius ir Žu­kaus­kus, V.Lu­be­nic­kį ir ki­tus. Ta­čiau la­biau­siai im­po­na­vo var­ti­nin­kai Lion­gi­nas Kup­rys, Pet­ras Ve­re­nius, Al­gi­man­tas Vait­ke­vi­čius. Sta­dio­ne ste­bė­da­vau jų šuo­lius tre­ni­ruo­tė­se, pa­da­vi­nė­da­vau jiems ka­muo­lius var­žy­bo­se, o Lion­gi­nas Kup­rys man ati­duo­da­vo jau su­dė­vė­tas ir su­iru­sias, bet tik­ras odi­nes var­ti­nin­ko pirš­ti­nes. Jas su­si­siū­da­vau ir tarp sa­vo gim­tų­jų me­džių gau­dy­da­vau ka­muo­lį mū­vė­da­mas tik­ro­mis var­ti­nin­ko pirš­ti­nė­mis, su dvi­gu­bu už­si­de­gi­mu.

1963 me­tais jau bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos vai­kų tarp­gat­vi­nės fut­bo­lo var­žy­bos. Ro­dos, 1964 me­tais ant­ra­me to­kia­me tur­ny­re mes, dvy­li­kos–try­li­kos me­tų Ku­ror­to ber­niu­kai, pa­si­va­di­nę „Pu­šy­no“ ko­man­da, ta­po­me mies­to čem­pio­nais.

 To­liau ma­no, kaip fut­bo­li­nin­ko, ke­lias ėjo per fut­bo­lo aikš­tes tarp­mo­kyk­li­niuo­se tur­ny­ruo­se žai­džiant 2-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los, sa­vo me­tų mies­to moks­lei­vių ko­man­do­se, res­pub­li­ki­nė­se tech­ni­ku­mų spar­ta­kia­do­se at­sto­vau­jant Aly­taus me­cha­ni­kos tech­ni­ku­mo ko­man­dai. 1968 me­tais kaip var­ti­nin­kas bu­vau pri­pa­žin­tas ge­riau­siu spar­ta­kia­dos žai­dė­ju.

– Kam šian­dien la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­dė­ko­ti už aist­rą fut­bo­lui? Kiek spor­to da­bar Jū­sų gy­ve­ni­me? Kaip tuos me­tus ver­ti­na­te šian­die­nos aki­mis?

– La­biau­siai tu­rė­čiau dė­ko­ti ir dė­ko­ju „Aly­čio“ tre­ne­riui Le­o­ni­dui Dob­ro­vols­kiui. Tai jis ma­ne, sep­ty­nio­lik­me­tį, 1969 me­tais pa­kvie­tė į su­au­gu­sių­jų „Aly­čio“ ko­man­dą, tuo­met stip­riau­sią Aly­taus mies­te. Grei­tai ta­pau pa­grin­di­niu jos var­ti­nin­ku – pa­kei­čiau Vin­cą Prus­kų, ta­čiau lū­žus ran­kai per rung­ty­nes Kė­dai­niuo­se se­zo­nas bai­gė­si be fut­bo­lo, o ki­ta­me po pir­mų rung­ty­nių bu­vau pa­šauk­tas į ar­mi­ją.

Tais me­tais vie­no­je ly­go­je ir ta­me pa­čia­me po­gru­py­je ko­vo­jo ir ant­ro­ji Aly­taus fut­bo­lo ko­man­da „Dai­na­va“, va­do­vau­ja­ma Jo­no Ku­bi­le­vi­čiaus. Jo­je žai­dė ne tik aly­tiš­kiai, bet ir pirk­ti­niai ge­res­ni žai­dė­jai iš ki­tų mies­tų. Aly­taus sta­ty­bos tres­to še­fuo­ja­ma ko­man­da tai ga­lė­jo sau leis­ti, o „Aly­čio“ gre­to­se žai­dė tik mies­to au­gin­ti­niai. Bet ko­kie tuo­met bu­vo žūt­bū­ti­niai tar­pu­sa­vio ma­čai, kiek aist­rų tarp žai­dė­jų ir sa­vas ko­man­das pa­lai­kan­čių žiū­ro­vų… Sta­dio­ne ma­čo me­tu tilp­da­vo vi­si Aly­taus žmo­nės, gat­vė­se to­mis va­lan­do­mis tik ka­tės ir viš­tos laks­ty­da­vo. To­kio­mis pat są­ly­go­mis vyk­da­vo ir prin­ci­pi­nės ko­vos su Ma­ri­jam­po­lės (tuo­me­čio Kap­su­ko) „Sū­du­vos“ ko­man­da. Su­val­kie­čius nu­ga­lė­ti bu­vo pres­ti­žo rei­ka­las.

Kai 1972 me­tų pa­va­sa­rį grį­žau bai­gęs tar­ny­bą, Aly­taus fut­bo­lo pa­dan­gė­je jau pū­tė ki­ti vė­jai. Dar ne­bu­vau nu­si­avęs čia­ba­tų, o ma­ne jau už­re­gist­ra­vo į „Aly­tį“, ta­čiau ko­man­dos vei­das bu­vo ki­toks. Dau­gu­ma žai­dė­jų be­bai­gią ar bai­gę fut­bo­li­nin­ko kar­je­rą. Ko­man­da ne­tu­rė­jo per­spek­ty­vos ir 1973 me­tais nu­sto­jo eg­zis­tuo­ti, nes Aly­taus ma­ši­nų ga­myk­la lio­vė­si ją fi­nan­suo­ti.

Ta­da bu­vo „Dai­na­vos“ kles­tė­ji­mo me­tas, o Aly­taus žiū­ro­vai ma­tė aukš­čiau­sio­sios ly­gos Lie­tu­vos fut­bo­lą, nors ko­man­dos pa­grin­dą su­da­rė ne Aly­tu­je iš­ug­dy­ti žai­dė­jai. „Dai­na­vo­je“ bu­vo tik vie­nas var­ti­nin­kas, ir tre­ne­ris Jo­nas Ku­bi­le­vi­čius kvie­tė ma­ne į ko­man­dą an­tru var­ti­nin­ku. Kvie­ti­mu ne­pa­si­nau­do­jau, nes „Dai­na­va“ tu­rė­jo vie­ną, bet ge­rą var­ti­nin­ką Si­gi­tą Kra­pa­vi­čių, bū­ti jo dub­le­riu ne­si­no­rė­jo, no­rė­jau žais­ti fut­bo­lą, o ne sė­dė­ti ant at­sar­gi­nių suo­le­lio.

To­kią ga­li­my­bę tu­rė­jau Aly­taus „Ban­go­je“. Į šią ko­man­dą 1974 me­tais su­si­bū­rė­me vi­si tuo­met ge­riau­si Aly­taus fut­bo­li­nin­kai, ku­rie „Dai­na­vos“ žai­dė­jams nu­si­lei­do­me meist­riš­ku­mu, bet ne en­tu­ziaz­mu ir no­ru žais­ti. Į tre­ni­ruo­tes du–tris kar­tus sa­vai­tė­je po dar­bo va­ka­rais rink­da­vo­si Eu­ge­ni­jus Juo­dai­tis, Al­gis Žū­kas, Ro­mas Ly­de­ka, Al­gis Lau­kai­tis, Ro­mas Dun­de­ris, Al­gis Že­mai­tis, Juo­zas Džer­vus, Ed­var­das Mik­nius, Va­cys Sin­ke­vi­čius, Hen­ri­kas Alek­sa, Al­gis Kaz­laus­kas, Sta­sys Šer­pens­kas iš Dau­gų. Or­ga­ni­za­ci­niams rei­ka­lams tvar­ky­ti ir ei­ti tre­ne­rio pa­rei­gas pa­tys iš­si­rin­ko­me žai­dė­ją Pet­rą Si­ma­na­vi­čių, o ko­man­da pa­si­va­di­no „Ban­ga“.

Šios su­dė­ties ko­man­da Aly­taus fut­bo­lui auk­si­niais 1975 me­tais vie­no­je iš ke­tu­rių res­pub­li­kos A ly­gos zo­nų ta­po Kap­su­ko zo­nos nu­ga­lė­to­ja ir įgi­jo tei­sę ke­tu­rių ko­man­dų tur­ny­re Tel­šiuo­se ko­vo­ti dėl per­ėji­mo į aukš­čiau­si­ą­ją ly­gą, ku­rio­je „Dai­na­va“ jau bu­vo už­si­tik­ri­nu­si čem­pio­nės var­dą. Fut­bo­lo funk­cio­nie­riai mus per­spė­jo, kad per daug ne­si­dras­ky­tu­me tur­ny­re, kad „Dai­na­va“ ir už mus šiais me­tais jau at­lo­šė ir kad Aly­tui bū­tų per di­de­lė pra­ban­ga aukš­čiau­sio­jo­je ly­go­je tu­rė­ti dvi ko­man­das. Ten­den­cin­gu tei­sė­ja­vi­mu mus pa­sta­tė į vie­tą.

Į „Dai­na­vą“ an­trą kar­tą 1978 me­tais ma­ne pa­kvie­tė tre­ne­ris Juo­zas Rač­kaus­kas, pe­rė­męs ko­man­dos vai­rą iš Jo­no Ku­bi­le­vi­čiaus. Si­gi­tas Kra­pa­vi­čius ko­man­do­je dar bu­vo, bet ak­ty­viai ne­si­tre­ni­ra­vo, tai­gi ta­pau pa­grin­di­niu var­ti­nin­ku. Ko­man­da bu­vo at­jau­nė­ju­si, jau ne­bu­vo ke­le­to čem­pio­nų. „Dai­na­vo­je“ žai­džiau sep­ty­nis se­zo­nus, du kar­tus ta­po­me res­pub­li­kos ma­žo­jo sa­lės fut­bo­lo tur­ny­ro pri­zi­nin­kais ir ke­le­tą me­tų lai­kė­mės aukš­čiau­sio­sios ly­gos tur­ny­ri­nės len­te­lės vi­du­ry­je. Daž­na tre­ne­rių kai­ta prie ge­ro ne­pri­ve­dė ir 1982 me­tais iš­kri­to­me į že­mes­nę ly­gą.

Po­rą me­tų dar žai­džiau „Dai­na­vo­je“, dar dve­jus me­tus „Po­rin­gė­je“ ir ak­ty­vią fut­bo­li­nin­ko kar­je­rą 1988 me­tais bai­giau Sim­no „Pe­let­rū­ne“. Vė­liau žais­da­vo­me ve­te­ra­nų tur­ny­ruo­se, me­di­ci­nos dar­buo­to­jų or­ga­ni­zuo­ja­muo­se fut­bo­lo, sta­lo te­ni­so, krep­ši­nio tur­ny­ruo­se.

Prieš tre­jus–ket­ve­rius me­tus bu­vo su­da­ry­ta jung­ti­nė Aly­taus ir Drus­ki­nin­kų ve­te­ra­nų, ku­riems per 50 me­tų, ko­man­da „Ar­ni­ka“, da­ly­va­vo­me res­pub­li­kos pir­me­ny­bė­se. Iš ma­no kar­tos vien­me­čių „dai­na­vie­čių“, de­ja, žai­džiau aš vie­nas, o ki­ti aly­tiš­kiai kur kas jau­nes­ni. Nors bu­vau vy­riau­sias ko­man­dos žai­dė­jas, dvie­juo­se tur­ny­ruo­se bu­vau pri­pa­žin­tas ge­riau­siu var­ti­nin­ku.

Ir da­bar du kar­tus sa­vai­tė­je su ben­dra­min­čiais ren­ka­mės Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos spor­to sa­lė­je, pa­žai­džia­me krep­ši­nį. Bet fut­bo­las ma­no krau­jy­je ir ry­šys su juo ne­nu­trū­kęs.

– Kai kal­ba pa­kryps­ta apie „Dai­na­vą“, ko­kie epi­zo­dai iš­ky­la prieš akis?

– Kaip mi­nė­jau, me­nu „Dai­na­vą“ nuo 1961 me­tų, bet kaž­ko­dėl bran­giau­sia tų me­tų „Dai­na­va“, ku­riais jo­je žai­džiau. Be abe­jo, la­bai daug ir ge­res­nių žai­dė­jų bu­vo prieš mus ir po mū­sų, ta­čiau at­min­ty­je tie, su ku­riais ma­žiau­siai še­šis kar­tus sa­vai­tė­je ma­tė­mės tre­ni­ruo­tė­se, var­žy­bo­se. Bu­vo­me la­bai drau­giš­ki, gy­ve­no­me vie­nas ki­tu, vie­ni apie ki­tus ir šei­mas ži­no­jo­me be­veik vis­ką, jei­gu rei­kė­da­vo pa­gal­bos bui­ty­je ar ki­tuo­se rei­ka­luo­se, nie­ka­dos ne­at­si­sa­ky­da­vo­me pa­dė­ti. O kiek są­mo­jo tuo­met jau­ni žmo­nės tu­rė­jo­me, kas­dien po nau­ją tik­rą įvy­kį ar at­si­ti­ki­mą apie sa­ve ar­ba drau­gą pa­sa­ko­da­vo­me ir juo­kė­mės, juo­kė­mės…

Links­mai ir sma­giai ben­dra­vo­me. Gal­būt to­dėl ir da­bar mū­siš­kė „Dai­na­va“ jau be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų kas­met gruo­džio 28, 29 ar 30 die­ną 19 va­lan­dą (kaip su­ta­ria­me) ren­ka­mės tra­di­ci­nė­je vie­to­je prie „Žu­vin­to“ pre­ky­bos cen­tro pa­ly­dė­ti pra­ei­nan­čių me­tų, pa­lin­kė­ti vie­nas ki­tam sėk­min­gų at­ei­nan­čių. Tra­di­ci­nė, nes tais lai­kais iš ši­tos vie­tos mes iš­vyk­da­vo­me į var­žy­bas ki­tuo­se mies­tuo­se. At­ei­na­me še­ši, sep­ty­ni, aš­tuo­ni, de­vy­ni… Kai kas iš­vy­kęs bū­na, kai ku­rių drau­gų jau ne­bė­ra. Vi­suo­met juos pri­si­me­na­me, pa­ty­li­me. Pa­sė­di­me ka­vi­nė­je, ta­čiau daž­niau­siai pas ku­rį nors na­muo­se pa­bū­na­me, pri­si­mi­ni­mais su­grįž­ta­me į tuos jau­nus me­tus, at­ku­ria­me juo­kin­giau­sius var­žy­bų ar šiaip tuo­me­čio mū­sų fut­bo­lo gy­ve­ni­mo epi­zo­dus, kas­met ką nors pri­kur­da­mi ir pa­gra­žin­da­mi. Ir vėl juo­kia­mės, mums links­ma ir ge­ra. Taip pat šven­čia­me ju­bi­lie­ji­nius gim­ta­die­nius.

Kiek te­ko gir­dė­ti, to­kių tra­di­ci­jų kaip mū­siš­kė „Dai­na­va“ ne­tu­ri nė vie­na ne tik Aly­taus, bet ir res­pub­li­kos fut­bo­lo ko­man­da.

– Gal tu­rė­jo­te ko­kių nors prie­ta­rų, ku­rie nu­teik­da­vo var­žy­boms?

– Kiek­vie­noms var­žy­boms var­ti­nin­ko ap­ran­gos kel­nai­tes ly­gin­da­vau su kan­tu ir fut­bo­lo ba­te­lius bū­ti­nai su­tep­da­vau ba­tų te­pa­lu, kad bū­tų šva­rūs ir minkš­ti. Gal­vo­da­vau, kad ki­taip ga­li ne­si­sek­ti. Ar tai bu­vo tie­sa? Ne­ži­nau.

– Ko­kie Jū­sų pri­si­mi­ni­mai apie tuo­me­ti­nius tre­ne­rius, tre­ni­ruo­čių są­ly­gas?

– Aly­taus pub­li­ka tik­rai nuo­sta­bi su­si­rink­da­vo sta­dio­ne, su­pran­tan­ti fut­bo­lą ir my­lin­ti Aly­taus ko­man­das. Aud­rin­go­mis ova­ci­jo­mis pa­lai­ky­da­vo, už­deg­da­vo ko­vai – rei­kė­da­vo au­ko­tis, kad žiū­ro­vų ne­nu­vil­tum.

Kaip jau mi­nė­jau, vai­kys­tės tre­ni­ruo­čių są­ly­gos dau­gu­mos ma­no ben­dra­am­žių bu­vo miš­ko, kie­mų tarp na­mų aikš­te­lės, lau­ky­mės. Žai­džiant su­au­gu­sių­jų ko­man­do­se tre­ni­ruo­tės vyk­da­vo mies­to sta­dio­ne, bet ne vi­są lai­ką ant ve­jos – rei­kė­jo sau­go­ti aikš­tės dan­gą var­žy­boms. Iš­si­vo­lio­jęs dul­kė­se aikš­te­lė­je už tri­bū­nų nenu­si­prau­sęs ne­ap­si­reng­si, ypač aš, var­ti­nin­kas. Į sta­dio­ną bu­vo at­ves­ta šal­to van­dens ma­gist­ra­lė iš mies­to van­den­tie­kio ir čiau­pas. Už tri­bū­nų pie­ve­lė­je prau­syk­la – me­ta­li­nė­mis ko­jo­mis, dvie­jų met­rų il­gio, vamz­dis, pri­gręž­tas sky­lių, ant jo už­mau­ta žar­na van­de­niui nuo čiau­po ati­te­kė­ti. Bai­gę tre­ni­ruo­tę ar po var­žy­bų sku­bė­da­vo­me nors ap­si­lie­ti žar­no­je esan­čiu sau­lės pa­šil­dy­tu van­de­niu, o pas­kui le­di­nis te­kė­da­vo. Taip praus­da­vo­mės iki 1980 me­tų nuo ba­lan­džio iki lap­kri­čio mė­ne­sio.

Dar tre­ni­ruo­da­vo­mės „Pu­šy­no“ aikš­tė­je, jo­je ve­jos ne­bu­vo, tik smė­lis, o var­tuo­se plūk­ti­nė as­la. Ant to „as­fal­to“ ir tek­da­vo griu­vi­nė­ti gau­dant ka­muo­lį, nu­broz­din­ti šo­nai re­tai už­gy­da­vo. Na, o žie­mos mė­ne­siais tre­ni­ruo­tės vyk­da­vo lau­ke, ant snie­go žais­da­vo­me fut­bo­lą. Tai bū­da­vo fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo pe­ri­odas, ir mes ne tiek fut­bo­lą žais­da­vo­me, kiek steng­da­vo­mės vie­nas ki­tą parg­riau­ti, nu­stum­ti, iš­mur­dy­ti snie­ge. Grįž­da­vo­me kiau­rai per­mir­kę, bet fi­zi­nis pa­si­ruo­ši­mas bu­vo už­tik­rin­tas ir tai tu­rė­jo įta­kos va­sa­ros se­zo­no me­tu, kai mū­sų var­žo­vai verk­da­vo, kad „Dai­na­va“ žai­džia kie­tai, ne­ina pa­stum­ti. Mes tuo di­džiuo­da­vo­mės ir to­kio­mis są­ly­go­mis ug­dė­me sa­vo meist­riš­ku­mą, va­do­vau­ja­mi tre­ne­rių Jo­no Ku­bi­le­vi­čiaus, J.Rač­kaus­ko, An­ta­no By­tau­to, Rim­vy­do Ko­cha­naus­ko.

 – O ką ma­no­te apie šian­die­ni­nį Aly­taus fut­bo­lą?

Min­tys liūd­nos. Ne­ver­du aš mies­to fut­bo­lo puo­de, to­dėl ojek­ty­viai ver­tin­ti sun­ku. Kai tiks­las nau­da, o ne fut­bo­lo at­ei­tis, per­spek­ty­va ir rai­da, aiš­ku vie­na – Aly­taus fut­bo­las ne to­se ran­ko­se. Kiek ro­do Aly­taus mies­to spor­to is­to­ri­ja, po­pu­lia­riau­sias bu­vo fut­bo­las ir tin­kli­nis, dar ran­ki­nis. Jo­kio krep­ši­nio ir krep­ši­nin­kų mies­te nie­kad ne­bu­vo, bet jis iš mies­to biu­dže­to da­bar dau­giau­sia re­mia­mas. Štai čia su­in­te­re­suo­tie­ji lai re­mia krep­ši­nį be mies­to. Pa­žiū­rė­ki­me Ma­ri­jam­po­lė­je – „Sū­du­va“ kas­met dėl aukš­čiau­sių vie­tų ko­vo­ja, ten pa­lai­ko­mos tra­di­ci­jos, se­niai su­kur­ta fut­bo­lo in­fra­struk­tū­ra ir jo­kio krep­ši­nio ten nė­ra. O Aly­tu­je gal­būt dėl to, kad į val­džią ne­bu­vo pa­te­kęs ar ver­slo įkū­ręs nors vie­nas nor­ma­lus fut­bo­lo pat­rio­tas, fut­bo­las mer­di. Ir mer­dės, jei­gu toks fut­bo­lo funk­cio­nie­rių po­žiū­ris. Pa­vyz­džiui, vyks­ta auk­si­nės „Dai­na­vos“ ke­tu­rias­de­šimt­me­čio mi­nė­ji­mas, tarp sve­čių – Sei­mo na­riai, o Aly­taus ap­skri­ties fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas ren­gi­ny­je ne­pa­si­ro­do. Tuo vis­kas pa­sa­ky­ta. O kiek aly­tiš­kių Lie­tu­vos rink­ti­nė­je, ki­tuo­se klu­buo­se žai­dė ir žai­džia. Va­di­na­si, po­ten­cia­las yra, rei­kia jį tin­ka­mai val­dy­ti.

– Ar se­kė­jų šei­mo­je, gi­mi­nė­je tu­ri­te?

– Šei­mo­je se­kė­jų spor­ti­nin­kų nė­ra, o gi­mi­nė­je – sū­nė­nas, se­sers ir pra­ei­ty­je ži­no­mo tin­kli­nin­ko An­ta­no Bal­ke­vi­čiaus sū­nus Kęs­tu­tis, taip pat žai­dė „Dai­na­vo­je“, tik jau vė­liau.

– Po­kal­bį pra­dė­jo­me gra­žiais, nuo­tai­kin­gais Jū­sų pri­si­mi­ni­mais. Kad jo ne­baig­tu­me liūd­no­mis min­ti­mis, gal ži­no­te anek­do­tų apie fut­bo­lą?

– Anek­do­tų kaip ir ne­ži­nau, ta­čiau vie­ną links­mą tik­rą mū­sų die­nų at­ve­jį pri­si­me­nu. Kaip mi­nė­jau, fut­bo­li­nin­kai bu­vo la­bai są­mo­jin­gi. Tarp mū­sų ir dar vy­res­nės kar­tos žai­dė­jų sklan­dė kaž­kie­no su­gal­vo­tas po­sa­kis „ge­riu alų, tai aikš­tę ge­rai ma­tau“ (su­prask, ma­tau, kur ko­man­dos drau­gai, ir pa­suo­ju ka­muo­lį). Var­žy­bų me­tu tre­ne­ris Jo­nas Ku­bi­le­vi­čius pyks­ta, žai­dė­jai ne­si­lai­ko žai­di­mo pla­no, to­dėl šau­kia: „Dum­bliaus­kai, kur tu pa­suo­ji, vi­sai aikš­tės ne­ma­tai?“ O Ro­mas, nie­kad žo­džio ki­še­nė­je nei­eš­ko­da­vęs, iš aikš­tės at­si­šau­kia: „Tai ko­dėl, tre­ne­ri, ne­lei­dot va­kar alaus ger­ti?“...

 

Zenono Šilinsko nuotrauka
« atgal

Turnyro lentelė

LFF II LYGA

V.

Komanda

R

T

 

DFK „Dainava 2“ (Alytus)

 

 

 

FA „Dainava“ (Alytus)

 

 

 

„Lietava 2“ (Jonava)

 

 

 

„Lygis“ (Kaunas)

 

 

 

„Rūdupis“ (Prienai)

 

 

 

„Stumbras 2“ (Kaunas)

 

 

 

„Sūduva 2“ (Marijampolė)

 

 

 

„Sveikata" (Kybartai)

 

 

 

„Šilas 2“ (Kazlų Rūda)