Meras Vincas Plikaitis: „Alytaus „Dainava” - mano kraujyje”

Jau­niau­sio auksinės „Dai­na­vos“ žai­dė­jo Vin­co PLI­KAI­ČIO, vil­kė­ju­sio marš­ki­nė­lius, pa­žy­mė­tus ant­ruo­ju nu­me­riu, da­bar­ti­nio Kal­va­ri­jos sa­vi­val­dy­bės me­ro, pri­si­mi­ni­mai apie me­tus, pra­leis­tus sta­dio­ne, ne­įkai­no­ja­mą mei­lę „Dai­na­vai“ ir fut­bo­lui.

 Vincas Plikaitis: „Iki šių die­nų jau­čiu di­de­lį dė­kin­gu­mą ir pa­gar­bą sa­vo pir­mie­siems tre­ne­riams Pet­rui Si­ma­na­vi­čiui ir Jo­nui Ku­bi­le­vi­čiui už įžval­gu­mą ir pa­si­ti­kė­ji­mą ma­ni­mi.“   Asmeninė nuotr.– Kaip Jū­sų gy­ve­ni­me ra­do­si fut­bo­las? Ka­da ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis pra­dė­jo­te žais­ti „Dai­na­vo­je“ ir ko­kio­je po­zi­ci­jo­je?

– Į Aly­tų mo­ky­tis at­vy­kau iš Kal­va­ri­jos sa­vi­val­dy­bės 1972 me­tais, kai man bu­vo 15-a. Nuo pat anks­ty­vos vai­kys­tės la­bai mė­gau žais­ti fut­bo­lą, bet Kal­va­ri­jo­je ne­bu­vo fut­bo­lo tre­ne­rių, to­dėl žais­da­vo­me tik gat­vė­je vie­ni įvai­raus am­žiaus vai­kai. Aly­tų pa­si­rin­kau to­dėl, kad bu­vo sparčiai augantis miestas ir daug gerų atsiliepimų spaudoje buvau skaitęs apie „Dainavos“ futbolo komandą. Norėjau kuo greičiau ištrūkti iš namų, atitrūkti nuo kasdieninių darbų ir lankyti treniruotes, kurias veda futbolo specialistas, treneris. Galvojau, kad tik jauname besi­vys­tančiame mieste turėsiu gali­my­bę ir aš, kaimo vaikas, treni­ruotis, galbūt net tapti tikru futbolininku.

 1972 me­tais pra­dė­jęs mo­ky­tis Aly­taus po­li­tech­ni­ku­me vy­res­nių drau­gų nuo­la­tos klau­si­nė­jau apie fut­bo­lą. Jie kal­bė­jo, kad fut­bo­lo tre­ni­ruo­tės ir po­li­tech­ni­ku­me vyks­ta, aš jų ne­kan­triai ėmiau lauk­ti, bet vi­są rug­sė­jo mė­ne­sį ne­bu­vo. Vis ne­kan­tra­vau, bet kar­tą kam­ba­rio drau­gai nu­spren­dė lan­ky­ti dvi­ra­čių spor­to tre­ni­ruo­tes. Įkal­bi­nė­jo ir ma­ne, aš ka­te­go­riš­kai at­si­sa­ki­nė­jau, lau­kiau fut­bo­lo. Drau­gai pa­si­ė­mė spor­to ap­ran­gas ir iš­ėjo ban­dy­ti lai­mės. Kam­ba­ry­je li­kau vie­nas, tad nu­spren­džiau ei­ti pa­žiū­rė­ti, kaip jiems sek­sis.

 At­ėjęs į spor­to sa­lę įsi­tai­siau bal­ko­ne ir ste­bė­jau drau­gus. Tre­ne­rio ne­bu­vo ma­ty­ti, o su­si­rin­ku­sie­ji vie­ni žai­dė krep­ši­nį, ki­ti fut­bo­lą. Ne­iš­ken­čiau ir aš nu­bė­gau į ben­dra­bu­tį, pa­si­ė­miau ap­ran­gą ir pri­si­dė­jau prie žai­džian­čių­jų fut­bo­lą. Ne­tru­kus pa­si­ro­dė dvi­ra­ti­nin­kų tre­ne­ris. Jis vi­sus iš­ri­kia­vo, trum­pai pa­kal­bi­no ir, pa­skirs­tęs į ko­man­das, lei­do pa­žais­ti krep­ši­nį, vė­liau fut­bo­lą, dar vė­liau lei­do pa­si­reikš­ti ant sker­si­nio. Bai­gian­tis tre­ni­ruo­tei vėl vi­sus iš­ri­kia­vo ir iš maž­daug dvi­de­šim­ties no­rin­čių­jų lan­ky­ti dvi­ra­čių spor­tą pa­si­li­ko tik pen­kis kan­di­da­tus ir pa­kvie­tė ry­to­jaus die­ną su­ge­bė­ji­mų pa­si­tik­rin­ti va­žiuo­jant dvi­ra­čiu.

 Val­dy­ti dvi­ra­tį man se­kė­si la­bai ge­rai, nes 20 ki­lo­met­rų lenk­ty­nė­se iš di­de­lio bū­rio jau spor­ta­vu­sių­jų bu­vau pir­mas. Tre­ne­ris Na­pa­lys Bu­ja­naus­kas į ma­ne dė­jo daug vil­čių, ir man šio­je spor­to sri­ty­je se­kė­si, bet no­ras žais­ti fut­bo­lą ne­da­vė ra­my­bės.

  Po me­tų, 1973-iai­siais, pa­vy­ko iš­trūk­ti iš dvi­ra­čių spor­to tre­ne­rio Bu­ja­naus­ko glo­bos. Pra­dė­jau lan­ky­ti fut­bo­lą pas tuo me­tu jau­ną tre­ne­rį Pet­rą Si­ma­na­vi­čių. Per tre­ni­ruo­tes vi­sa­da sten­giau­si dirb­ti iš vi­sų jė­gų ir grei­tai pa­ju­tau tre­ne­rio dė­me­sį. Jis la­bai daž­nai ma­ne pa­si­rink­da­vo į po­rą, ir aš gau­da­vau daug kri­ti­kos, kar­tais net ne­su­pras­da­vau, už ką, nes kai ku­rie ko­man­dos drau­gai daug pras­čiau at­lik­da­vo nu­ro­dy­tus fut­bo­lo ele­men­tus ir ap­si­ei­da­vo be pa­sta­bų, o ma­ne tre­ne­ris ma­tė nuo­la­tos.

 Po sun­kių žie­mos tre­ni­ruo­čių 1974 me­tais tre­ne­ris Pet­ras Si­ma­na­vi­čius pa­kvie­tė ma­ne žais­ti į ant­rą­ją Aly­taus mies­to ko­man­dą „Ban­ga“. Man tai bu­vo la­bai di­de­lis įver­ti­ni­mas ir džiaugs­mas. Bu­vo su­si­for­ma­vęs drau­giš­kas, dar­nus ir stip­rus „Ban­gos“ ko­lek­ty­vas. Ko­man­do­je žai­dė daug pa­ty­ru­sių žai­dė­jų, ku­rie ga­lė­jo žais­ti ir Aly­taus „Dai­na­vo­je“, to­kie kaip Al­gis Žiū­kas, Ro­mas Pleč­kai­tis, Al­gis Lau­kai­tis, Eu­ge­ni­jus Juo­dai­tis, Ro­mas Ra­dio­no­vas ir ki­ti. Pra­džio­je te­ko pa­sė­dė­ti ir ant at­sar­gi­nių suo­le­lio, bet ne­il­gai, kol pir­mą kar­tą tre­ne­ris var­žy­bo­se Kai­šia­do­ry­se pa­si­ti­kė­jo ma­ni­mi, lei­do žais­ti, o aš įro­džiau, kad ma­ni­mi ver­ta pa­si­ti­kė­ti. Per va­sa­ros atos­to­gas ne­ga­lė­jau ra­miai atos­to­gau­ti pas tė­vus ir kas an­tra die­na trau­ki­niu iš Kal­va­ri­jos va­žiuo­da­vau į Aly­tų ir at­gal da­ly­vau­ti ko­man­dos tre­ni­ruo­tė­se. Ma­no žai­di­mas su kiek­vie­no­mis rung­ty­nė­mis vis ge­rė­jo, ir čem­pio­na­tą bai­gė­me tur­ny­ri­nės len­te­lės vir­šu­je, o aš pats jau­čiau­si tvir­tu Aly­taus „Ban­gos“ žai­dė­ju.

 1975 me­tais fut­bo­lo čem­pio­na­tą pra­dė­jau „Ban­gos“ su­dė­ty­je. Čem­pio­na­to pra­džio­je pla­na­vo­me pa­tek­ti į aukš­tes­nę ly­gą. Re­zul­ta­tai ro­dė, kad mū­sų ko­man­da ga­li lai­mė­ti pir­me­ny­bes. Man pui­kiai se­kė­si žais­ti prie­ki­nio vi­du­rio gy­nė­jo po­zi­ci­jo­je. Po vie­nų lai­mė­tų rung­ty­nių, ku­rias žai­dė­me su Vil­ka­viš­kio ko­man­da, ei­nant į rū­bi­nę ma­ne pa­svei­ki­no ir pa­gy­rė „Dai­na­vos“ ko­man­dos tre­ne­ris Jo­nas Ku­bi­le­vi­čius ir su šyp­se­na vei­de pa­sa­kė: „Vin­ce­li, at­ei­ni pir­ma­die­nį pas mus į tre­ni­ruo­tes.“

  Nu­ste­bau, ne­te­kau ža­do: ar tre­ne­ris Ku­bi­le­vi­čius juo­kau­ja, ar tik­rai kvie­čia į „Dai­na­vos“ fut­bo­lo ko­man­dą? Nu­spren­džiau, kad pa­juo­ka­vo, ir į „Dai­na­vos“ fut­bo­li­nin­kų tre­ni­ruo­tes ei­ti ne­drį­sau. Ki­tos rung­ty­nės bu­vo po sa­vai­tės, aš žai­džiau Aly­tu­je su „Dai­na­vos“ jau­nių ko­man­da. Lai­mė­jo­me. Po rung­ty­nių ma­ne vėl pa­si­ti­ko tre­ne­ris Jo­nas Ku­bi­le­vi­čius, tik jau rim­ta vei­do iš­raiš­ka pa­sa­kė: „Tai ką, Pli­kai­ti, rau­do­ną ke­pu­rai­tę rei­kės nu­si­pirk­ti, kad pa­kvies­čiau į tre­ni­ruo­tes?“

 At­si­pra­šiau tre­ne­rio, kad ne­pa­ti­kė­jau kvie­ti­mu, ir ki­tą die­ną ne­drą­siai nu­ė­jau į „Dai­na­vos“ fut­bo­lo ko­man­dos tre­ni­ruo­tes. Tai bu­vo iš­si­pil­džiu­si pa­ti di­džiau­sia ir slap­čiau­sia ma­no gy­ve­ni­mo sva­jo­nė.

  „Dai­na­vos“ tre­ni­ruo­tė­se dir­bau su di­de­liu en­tu­ziaz­mu ir ener­gi­ja, vi­siš­kai ne­gai­lė­da­mas sa­vęs. Tre­ne­riui ir vy­res­niems ko­man­dos drau­gams toks ma­no no­ras pa­ti­ko, jie ma­ne pri­ėmė la­bai drau­giš­kai. Var­žy­da­ma­sis aukš­čiau­sio­jo­je ly­go­je su­pra­tau, kad dar ne­su stip­res­nis už ki­tus ko­man­dos žai­dė­jus, – kal­bu apie ka­muo­lio val­dy­mo tech­ni­ką, žai­di­mo tak­ti­ką, – to­dėl aikš­tė­je sten­giau­si sa­ve pa­tei­sin­ti juo­du dar­bu ir ko­vin­gu­mu. Iki šių die­nų jau­čiu di­de­lį dė­kin­gu­mą ir pa­gar­bą sa­vo pir­mie­siems tre­ne­riams Pet­rui Si­ma­na­vi­čiui ir Jo­nui Ku­bi­le­vi­čiui už įžval­gu­mą ir pa­si­ti­kė­ji­mą ma­ni­mi.

 „Dai­na­vo­je“ žai­džiau an­tru nu­me­riu pa­žy­mė­tais marš­ki­nė­liais. 1975 me­tais Aly­taus „Dai­na­va“ ta­po Lie­tu­vos čem­pio­ne. Nors ma­no in­dė­lis į šią is­to­ri­nę per­ga­lę bu­vo kuk­lus, as­me­niš­kai man la­bai nau­din­gas ir bran­gus.

 – Jū­sų pa­tir­tis, ma­nau, dau­ge­liui bus pa­ska­ta ir pri­mi­ni­mas, kad be di­de­lio no­ro ir at­kak­laus dar­bo ge­ri re­zul­ta­tai ne­įma­no­mi. Vis­gi fut­bo­li­nin­ko kar­je­ra, kad ir ko­kia ža­vi bū­tų bu­vu­si, kaž­ka­da tu­rė­jo baig­tis.

 – 1976–1978 me­tais tar­na­vau so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, o po tar­ny­bos su­grį­žęs į Aly­tų dar ket­ve­rius me­tus gy­niau „Dai­na­vos“ gar­bę. 1981–1982 me­tais te­ko žais­ti Vil­niaus „Pa­žan­gos“ ko­man­do­je, su ku­ria iš­ko­vo­jo­me trečią vietą Lietuvos pirmenybėse, o nuo 1982-ųjų iki 1991-ųjų – Marijampolės „Sūduvoje“, kurioje ir baigiau futbolininko karjerą.

 – Kiek spor­to da­bar Jū­sų gy­ve­ni­me? Ne vien fut­bo­lo, gal bė­gio­ja­te, mėgs­ta­te plauk­ti bai­da­rė­mis ar li­pa­te į kal­nus?

 – Ir vė­liau su fut­bo­lu ne­si­sky­riau, žai­džiau Ma­ri­jam­po­lės mies­to pir­me­ny­bė­se ir ve­te­ra­nų fut­bo­lo tur­ny­ruo­se. 1997 me­tais pra­dė­jau dirb­ti Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­no spor­to mo­kyk­lo­je fut­bo­lo tre­ne­riu ir kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ju. Šis dar­bas man la­bai pa­ti­ko, tačiau 2000 metais buvau išrinktas į Kalvarijos savivaldybės tarybos narius ir teko dirbti mero pava­duotoju. Ir tada futbolo neišda­viau, pasilikau vieną vaikų futbolo grupę ir treniravau visuomeniniais pagrindais. 2007 metais, norėda­mas padėti savo auklėtiniams, žaidžiau Kalvarijos komandoje, dalyvavome Lietuvos antrosios lygos pirmenybėse. Pasigirsiu: trys mano auklėtiniai pakviesti žaisti į A lygos Vilniaus „Vėtros“ komandą. Du iš jų žaidė Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinėse – tai Evaldas Grigaitis ir Povilas Valin­čius. Povilas buvo pakviestas ir į Lietuvos nacionalinę rinktinę.

 Šiuo me­tu iš­bėg­ti į aikš­te­lę ten­ka re­tai, nors no­ras di­de­lis, tik ga­li­my­bės vis ma­žė­ja.

 – Jū­sų pra­var­dė, jei ne­klys­tu, bu­vo Jau­nas? Ji bu­vo pri­im­ti­na ar ne­la­bai? Kas tas pra­var­des su­gal­vo­da­vo?

 – „Dai­na­vo­je“ ma­ne daž­niau­siai va­din­da­vo var­du, tik ret­karčiais, kada būdavome savame bū­ryje ir reikėdavo ką nors ko­man­dos žaidėjui atlikti, pa­vyz­džiui, atnešti kamuolius, tuomet vienas kuris iš vyresnių žaidėjų primin­davo, kad jauniausias tą darbą turėtų padaryti, o kas tas Jaunas, vi­si žinojo, nes komandoje iš tik­rųjų buvau jauniausias. Pravar­de Jaunas retai kreipdavosi, o ją sugalvojo, manau, Vytas Malinaus­kas.

 – Bu­vo­te, kaip pats tei­gia­te, jau­niau­sias ko­man­do­je. Ar vy­res­nie­ji bu­vo lin­kę jau­nes­nius mo­ky­ti? Jei taip, ko­kie tie mo­ky­mai? Ar daž­niau iš rei­ka­lo, ar iš Jū­sų jau­nu­mo?

 – Aly­taus „Dai­na­vos“ fut­bo­li­nin­kai bu­vo la­bai drau­giš­ki. Kaip jau mi­nė­jau, te­ko žais­ti Vil­niaus „Pa­žan­go­je“ ir Ma­ri­jam­po­lės „Sū­du­vo­je“, bet to­kio drau­giš­ku­mo tarp ko­man­dos žai­dė­jų ne­bu­vo nė vie­no­je ko­man­do­je. Pa­juo­kau­ti sa­va­me bū­ry­je bu­vo kas­die­ni­nė nor­ma, bet tie juo­kai ne­iš­ei­da­vo iš pa­gar­bos vie­nas ki­tam ri­bų. Aš, kaip žai­dė­jas, pa­ta­ri­mų tik­rai gau­da­vau, jie vi­si bu­vo drau­giš­ki, be pa­kel­to to­no, ge­ra­no­riš­ki.

 – Mi­nė­jo­te, kad po var­žy­bų, gal net kė­li­nių žai­di­mo ap­ta­ri­mą pra­dė­da­vo tre­ne­ris. Ku­rie žai­dė­jai vi­suo­met pa­si­reikš­da­vo po jo? Ko­kie tai bu­vo pa­ste­bė­ji­mai? Ko­kius tre­ne­rio pa­mo­ky­mus me­na­te? Ar jie bū­da­vo tik fut­bo­lo te­mo­mis?

 – Tre­ne­ris Jo­nas Ku­bi­le­vičius visiems „Dainavos“ žaidėjams buvo didžiulis autoritetas. Jis vi­sada kalbėdavo ramiai, įtikina­mai, o jo išsakytas mintis ir nu­rodymus visi žaidėjai priimdavo susikaupę. Niekada neteko girdėti, kad kuris nors nesutiktų su trenerio pas­tabomis. Kubilevičius, kaip tre­neris ir žmogus, buvo labai geras psichologas ir strategas, gerbė ir mylėjo kiekvieną mūsų komandos žaidėją.

 – Pa­mi­nė­ki­te ke­le­tą at­min­ty­je li­ku­sių anek­do­tus pri­me­nančių situacijų. Kas iš ko­man­dos bičiulių buvo links­miau­sias, kuris Jums buvo autoritetas, kuris visuomet siekė teisin­gu­mo? Stipriausi kovotojai, ko­man­dą vedę į priekį?

 – Drau­giš­ki ir links­mi bu­vo vi­si „Dai­na­vos“ fut­bo­li­nin­kai. Jie su­pra­to, kad fut­bo­las yra di­de­lis spek­tak­lis, ku­rį my­li ir ger­bia Aly­taus sir­ga­liai. La­bai daž­nai, ypač po pir­mo kė­li­nio, jei re­zul­ta­tas mū­sų ne­ten­kin­da­vo, vie­nas ge­riau­siai mū­sų ver­ti­na­mų žai­dė­jų Ro­mas Dum­bliaus­kas sa­ky­da­vo: „Vy­rai, su­si­kaup­ki­me, ati­duo­ki­me vi­sas jė­gas, ką mes sir­ga­liams pa­sa­ky­si­me?“ O sir­ga­liai Aly­tu­je bu­vo tik­ri fut­bo­lo fa­na­ti­kai ir jaut­riai iš­gy­ven­da­vo kiek­vie­ną ne­sėk­mę.

 Pri­si­me­nu 1979 me­tus, kai mes, bū­da­mi tur­ny­ri­nės len­te­lės ant­ro­je vie­to­je ir žais­da­mi Aly­tu­je, pra­lai­mė­jo­me. Po rung­ty­nių vi­sų žai­dė­jų nuo­tai­ka bu­vo pras­ta, vi­si ty­lė­da­mi iš­gy­ve­no­me ne­sėk­mę. Kai nu­si­prau­sę ir per­si­ren­gę iš­ėjo­me iš sta­dio­no, sir­ga­lių jau ne­bu­vo. Ne­to­lie­se, prie me­džio, pa­ma­tė­me vei­dą už­si­den­gu­sį ir ver­kian­tį vy­rą. Pri­ėjo­me ar­čiau ir įsi­ti­ki­no­me, kad iš tie­sų ver­kia mū­sų ge­rai pa­žįs­ta­mas dau­giau kaip 30 me­tų su­lau­kęs fut­bo­lo fa­nas Ro­mas Za­va­liaus­kas. Pra­džio­je pa­ma­nė­me, kad gal kas nors jį už­ga­vo, nu­skriau­dė, bet grei­tai su­ži­no­jo­me, kad jis taip nuo­šir­džiai iš­gy­ve­no mū­sų pra­lai­mė­ji­mą.

 „Dai­na­va“ tu­rė­jo sa­vo žai­di­mo brai­žą, la­bai tech­niš­ka ir grei­ta ko­man­da. Kiek­vie­no­je žai­dė­jų gran­dy­je bu­vo ne po vie­ną – net po ke­lis ly­de­rius. Šal­ta­kraujiškas mū­sų var­ti­nin­kas Si­gi­tas Kra­pa­vi­čius. Jis tu­rė­jo grei­tą re­ak­ci­ją, bu­vo įval­dęs pui­kią ka­muo­lio gau­dy­mo tech­ni­ką, mo­kė­jo ge­rai skai­ty­ti žai­di­mą. At­si­da­vi­mu fut­bo­lui iš­si­skir­da­vo ant­ra­sis ko­man­dos var­ti­nin­kas Pet­ras Fi­lo­no­vas. Gy­nė­jų gre­to­se – Vy­tau­tas Ma­li­naus­kas, Kęs­tu­tis Gied­rai­tis, Juo­zas Alek­sie­rius, Vy­tas Gru­dzins­kas. La­bai stip­ri bu­vo „Dai­na­vos“ sau­gų li­ni­ja. Ide­a­lia ka­muo­lio val­dy­mo tech­ni­ka pa­si­žy­mė­jo vi­du­rio sau­gai An­ta­nas Ja­nu­šai­tis ir Ro­mas Dum­bliaus­kas, įval­dę pui­kų ka­muo­lio blo­ka­vi­mą kor­pu­su, ide­a­liai tiks­laus ka­muo­lio per­da­vi­mo meist­rai, vė­liau į ko­man­dą įsi­lie­jo ne­ei­li­nio ryš­ku­mo žai­dė­jai Ri­mas Ko­cha­naus­kas, Juo­zas Šer­py­tis, Re­mi­gi­jus Kli­ma­vi­čius, Ri­mas Pi­sa­ra­vi­čius. Ri­mas tu­rė­jo ir pui­kių ak­to­riaus sa­vy­bių, mo­kė­jo kū­no ju­de­siais pa­mėg­džio­ti kiek­vie­ną ko­man­dos žai­dė­ją, pa­ro­dy­ti, kaip jis bė­ga, kaip žai­di­mo me­tu at­lie­ka kei­ti­mą.

  Grei­ti, įval­dę pui­kią ap­ve­di­mo tech­ni­ką, su­ge­ban­tys grei­ty­je su­klai­din­ti bet ku­rį gy­nė­ją, mo­kan­tys tiks­liai smū­giuo­ti iš įvai­rių pa­dė­čių bu­vo mū­sų puo­lė­jai Al­gis Ei­du­ke­vi­čius, Jus­ti­nas Mi­liaus­kas, Al­gis Jur­gu­ta­vi­čius. Apie šiuos iš­var­dy­tus žai­dė­jus, jų sa­vy­bes ga­li­ma ne tik daug kal­bė­ti, iš jų pa­si­mo­ky­ti, bet ir pa­ra­šy­ti pui­kią at­si­mi­ni­mų kny­gą. Tai ne­abe­jo­ti­nai as­me­ny­bės, to­dėl ne vel­tui Aly­taus „Dai­na­va“ prieš 40 me­tų ta­po Lie­tu­vos čem­pio­ne.

 – Pui­kiai val­do­te žo­dį, vi­liuo­si, kad ra­sis ir Jū­sų pri­si­mi­ni­mų kny­ga. Kas įstri­gę iš auk­si­nių su­si­ti­ki­mų, ap­do­va­no­ji­mo mo­men­to, sir­ga­lių re­ak­ci­jos?

 – La­bai ge­rai pri­si­me­nu prieš­pas­ku­ti­nes 1975 me­tų čempionato rungtynes, kai mes Vilniuje, centriniame „Žalgirio“ stadione, žaidėme su Vilniaus „Pažangos“ komanda. Vilniečiai pretendavo į medalius, o mums pakako nepra­laimėti, sužaisti bent lygiosiomis ir tampame nugalė­tojais. Dideliam mano nustebimui, labai atsakin­gose rungtynėse treneris pasiti­kėjo manimi – teko žaisti nuo pradžios. Žaidžiau ne įprastoje gynėjo pozicijoje, bet krašto saugo, ir treneris man davė už­duotį neduoti laisvai žaisti vilniečių saugui Stasiui Rameliui. Ją atlikau gerai, pavojingą žaidėją neutralizavau, nors keletą kartų susinervinęs meistrų komandos žaidėjas sužaidė labai grubiai, bet tai manęs neįbaugino. Po dvikovos sulaukiau ir trenerio, ir komandos draugų pagyrimo.

Pa­čios įsi­min­ti­niau­sios bu­vo pas­ku­ti­nės tų me­tų čem­pio­na­to rung­ty­nės Aly­tu­je, kai ko­vo­jo­me su Pa­ne­vė­žio „Ek­ra­nu“. Jos mums jau nie­ko ne­lė­mė, bet sta­dio­nas pil­nu­tė­lis, ne­bu­vo lais­vų sė­di­mų vie­tų, da­lis žiū­ro­vų ke­lio­mis ei­lė­mis apie sta­dio­ną rung­ty­nes žiū­rė­jo sto­vė­da­mi. Žiū­ro­vų džiaugs­mui, mes šį su­si­ti­ki­mą lai­mė­jo­me re­zul­ta­tu 5:0. Te­ko gir­dė­ti gy­ven­to­jų at­si­lie­pi­mų, kad po kiek­vie­no mū­sų įvar­čio sir­ga­lių ova­ci­jos gir­dė­jo­si net Pir­ma­ja­me Aly­tu­je.

 – Ko­kių fut­bo­lo re­lik­vi­jų tu­ri­te iš­sau­go­jęs?

 – Lie­tu­vos čempionams Aly­taus „Dainavos“ futbolininkams buvo įteikti medaliai, padėkos raštai ir radijo imtuvai su lentele, liudijančia, kad tai… 1975 metų Lietuvos futbolo čempionui Vin­cui Plikaičiui. Visus apdovano­jimus esu išsaugojęs, bet radijo imtuvo turiu tik dangtelį su lentele.

 – Ką Jums da­vė fut­bo­las kaip žmo­gui?

 – La­bai daug. Vi­sų pir­ma iš­mo­kau bū­ti ko­man­dos žmo­gu­mi, o tai reiš­kia, kad man svar­bu ne tik as­me­ni­niai pa­sie­ki­mai, – dar svar­biau vi­sos ko­man­dos pa­sie­ki­mai. Iš­mo­kau gar­bin­gai ir są­ži­nin­gai siek­ti už­si­brėž­to tiks­lo, ne­svar­bu, koks sun­kus jis bū­tų. Ko­man­do­je tu­rė­da­mas ge­rus drau­gus iš­mo­kau gerb­ti ir my­lė­ti ne tik ko­man­dos na­rius, bet ir vi­sus ma­ne su­pančius žmones.

Kalbėjosi Aldona Kudzienė, 
laikraštis „Alytaus naujienos“.
Portalo Alytausgidas.lt nuotr.

Daugiau skaitykite - 

Alytaus futbolo knygoje, kurios sutiktuvės - 2016-ųjų sezone

« atgal

Turnyro lentelė

LFF II LYGA

V.

Komanda

R

T

 

DFK „Dainava 2“ (Alytus)

 

 

 

FA „Dainava“ (Alytus)

 

 

 

„Lietava 2“ (Jonava)

 

 

 

„Lygis“ (Kaunas)

 

 

 

„Rūdupis“ (Prienai)

 

 

 

„Stumbras 2“ (Kaunas)

 

 

 

„Sūduva 2“ (Marijampolė)

 

 

 

„Sveikata" (Kybartai)

 

 

 

„Šilas 2“ (Kazlų Rūda)