„Galva futbole - ne tik tam, kad ja muštum įvarčius...“

Prieš Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės turnyro ketvirtfinalio pirmąsias rungtynes Alytaus „Dainava“ – Kazlų Rūdos „Šilas“ alytiškių treneris paskelbė, jog jo komanda, kad ir atstovaujanti aukščiausiai šalies futbolo lygai, nėra dvikovos favoritė. „Dainavos“ žaidėjai Renaldas Stankevičius ir Edvardas Gaurilovas Kaune vykusioje dvikovoje įrodė, kad yra kitaip - po jų pelnytų įvarčių alytiškiai „Šilą“ nugalėjo 2:0 ir pirmi atsistojo prie jų komandai istorinio pusfinalio durų. Kazlų Rūda tuomet pareiškė, kad pralaimėjo mūšį, bet ne karą, žvangeno „ginklais“ ir planavo atsigriebti atsakomosiose ketvirtfinalio rungtynėse Alytuje. Mačo išvakarėse paaiškėjo, jog dėl žiemos miegui Lietuvoje anksčiausiai „uždaromo“ dzūkų stadiono, lemiamos „Dainavos“ – „Šilo“ rungtynės vyks Kaune. Ką apie tai mano, ko „Dainavai“ ir sau sezono finiše linki Alytaus futbolo klubo vyriausiasis treneris Marco Ragini?

- Kaip sureagavote į pagrindinių Alytaus politikų ir sporto klerkų sprendimą neleisti „Dainavai“ istoriškai svarbių taurės rungtynių sužaisti namuose?

M Ragini:

- Kadangi patekimas į LFF taurės pusfinalį „Dainavai“ būtų labai svarbus ir istorinis, mes ir mūsų fanai tarsi nusipelnėme žaisti Alytuje. Esu labai nusivylęs dėl to, kad atsakingi asmenys mums neleido atsakomųjų rungtynių su „Šilu“ vykdyti Alytuje. Mano, kaip trenerio, karjeroje dar neteko namų rungtynių žaisti ne savame stadione. Aš, matyt, nebūsiu paskutinis, pasirašęs atvirą kreipimąsi į už tai atsakingą miesto savivaldybę. Gal jūs paaiškintumėte, ką reiškia toks valdininkų elgesys, kai visos, temperatūrinės ir pan., šio rudens oro sąlygos buvo itin tinkamos paskutinių ir tikrai esminių sezono rungtynių žaidimui namuose.

- Treneri, ačiū, pradėjote jausmingai, tačiau esame išvakarėse rungtynių, kurios, kaip pats pasakėte, „Dainavai“ – svarbiausios, belikusios šiame sezone. Nuo jausmų - prie darbų! Kaip esate nusiteikę ir pasirengę?

- Nežiūrint aplinkybių, kad žaisime ne ant savos vejos, jog turėsime kovoti ant sintetinės dangos, mes padarysime viską, kad pasiektume pusfinalį. Tikiuosi, tai bus gera įžanga ir linkėjimas tiems, kurie „Dainavoje“ bus kitais metais ir jau galės iš anksto planuoti komandos pasirengimą bei dalyvavimą LFF taurės pusfinalyje, o jam, tikiuosi, bus lemta įvykti Alytuje...

- Skamba pranašingai. Patikslinkite – ką turite omenyje, sakydamas „linkėjimai“ ir ką esate parengęs „Šilui“, kuris tvirtina kol kas yra pralaimėjęs mūšį, bet ne karą?..

- Turiu paruošęs kai kurių sprendimų, kuriuos įgyvendinusi bent 20-čia procentų, „Dainava“ pateks į pusfinalį. O dėl tų „linkėjimų“, jei komandai nebus lemta likti A lygoje, jie skries tiems, kurie ateis po manęs.

- Jeigu Alytaus miesto savivaldybė su jos politiniais vadovais įvykdys pažadą ir perves klubo sezonui žadėtas lėšas, o savo įsipareigojimus tesės komandos savininkai ir kiti alytiškių rėmėjai, pasak Lietuvos futbolo ekspertų, „Dainava“ taps viena iš mažiausių finansinių „kuprų“ turinčių A lygos komandų. Gal komandoje jau jaučiamas pagerėjimas ar bent matoma šviesa niekaip nesibaigiančių Alytaus futbolo bėdų „tunelio“gale?

- Kaip ir daugelis mano žaidėjų, nesvarbu, lietuvių ar užsieniečių, esu optimistas ir tikiu, kad bent sezono finiše sulauksime esamų ir buvusių klubo savininkų „taikos“ ir, žinoma, miesto bei kitų rėmėjų finansinės injekcijos. Jei nieks nesikeis, tokiomis sąlygomis žaisti futbolą, o ypatingai aukščiausioje šalies lygoje, bus keblu. Turiu vilties, kad pagaliau atsiras situacija žaidėjams ir man pasijusti pilnaverčiais. Jei ne - jau po paskutiniojo turo aš ir daugelis kitų „Dainavos“ narių komandai tars tikrai ne „iki pasimatymo“ kitame sezone, o „sudie“.

- Nekartą minėjote „organizacines“ komandos problemas. Ar tai tik finansiniai reikalai?

- Esu profesionalus treneris ir aš visada buvau susijęs tik su profesionaliais klubais. Kadangi „Dainava“ dar vis kenčia nuo beveik kasmečių savininkų permainų, kaip ir kiti iki manęs dirbantys treneriai, patiriu daug sunkių ir sudėtingų išbandymų. Tarkime – nebuvo pakankamai kamuolių, kitos medžiagos ar stadiono valandų treniruotėms. Dėl trenerių korpuso ir žaidėjų sudėties permainų buvome netgi tokioje anekdotinėje situacijoje, vienuolikėje buvo priversti rungtyniauti iškart du mūsų vartininkai. Dėl to, aišku, esu dėkingas buvusiems mūsų vartų sargams – dabar Kipre rungtyniaujančiam Martynui Matijoškai ir Vilniaus MRU aprangą vilkinčiam Donatui Mikučoniui, tačiau tokios situacijos pateisinti negaliu netgi praėjus kuriam laikui.

- Beje, ar matėte sidabrinėmis tapusias MRU komandos rungtynes su Kazlų Rūdos „Šilu“?

- Taip, mačiau ir norėčiau pasveikinti MRU, iš kurios sudėties šiemet pas mus atvyko, pagrinde įsitvirtino ir šiuo metu daugiau ar mažiau sėkmingai rungtyniauja du žaidėjai – Rokas Janilionis bei Paulius Drublionis.

- Ką pasakytumėte apie „Šilo“ pasirodymą Vilniuje?

- 5:1, rezultatas, kuriuo mūsų būsimi priešininkai pralaimėjo, manau, neatspindi situacijos, kuri buvo aikštėje. „Šilui“ rungtynės Vilniuje tiesiog  nenusisekė, komanda įkrito į „duobę“ ir nors įmušė garbės įvartį, atsitiesti iki galo nesugebėjo.

- Ar po tokio, pakankamai ryškaus „Šilo“ pralaimėjimo, taip pat „Dainavos“ pergalės pirmose ketvirtfinalio rungtynėse, drįstumėt paneigti savo ankstesnes prognozes, kad Alytaus ir Kazlų Rūdos poroje favorito nėra?

- Objektyviai vertinant, galimybių patekti į Lietuvos taurės pusfinalį dabar turime daugiau, tačiau laukia principinė, nelengva kova, kurioje aukščiausios lygos dešimtoji ir pirmosios lygos šeštoji komanda turės įrodyti, ko jos yra vertos iš tikrųjų. Tikiuosi, kad būsime labiau susikoncentravę, problemas, nuoskaudas ar kitas problemas palikę už aikštės ribų ir žaisime su „galva“. Galva futbole juk reikalinga ne tik tam, kad ja muštum įvarčius...

- Paskutinėje A lygos kovoje įvarčių nepelnė nei „Dainava“, nei jos priešininkė „Banga“. Rodos, buvote pranašesni, ar „taupėtės“, ar ką, tačiau principinių trijų taškų kovoje su turnyro lentelės kaimyne neįsirašėte. Kiek teko girdėti už komandos persirengimo kambario durų, po lygiųjų 0:0 sužavėtas vienu taškeliu nelikote?..

- Tiesa, aš tądien daug šaukiau, ir prieš žaidimą, ir pertraukoje, ir iki pat pabaigos antrąją rungtynių pusę. Nežinau, kodėl tai nutiko. Gal pastebėjau per daug  išsiblaškymo ir „išsiderinimo“ tarp mano žaidėjų, gal kitos priežastys, tačiau tas vadinamasis paskutinis kantrybės lašas išseko. Mėginau ir ne kartą atkreipti žaidėjų dėmesį į save ir jiems perduoti „žinutę“, kad esame verti trijų taškų. Beje, ir virš mano, kaip ir kitų komandos narių kojų, turi būti galva. Gaila, mano atveju, buvo kiek kitaip, dėl ko apgailestauju ir atsiprašau savo žaidėjų.

- Tarp „Dainavos“ žaidėjų prieš „Bangą“ nebuvo tikrai gerą įspūdį paliekančio gynybos grandies nario Sergio Uiy. Kodėl?

- Pirma, Sergio gydėsi kulkšnį. Antra, pastebėjau, kad jis, kaip vienas pagrindinių mūsų gynybos ramsčių, yra pavargęs, todėl suteikiau jam poilsio. Prieš „Šilą“ jis žais. Apskritai, manau, kad šis jaunas žaidėjas, kuriam dabar 21-eri, turi labai geras perspektyvas. Matyt, ne be reikalo, juo jau domisi už „Dainavą“ pajėgesnės komandos.

- Daugeliui „Dainavos“ žinovų atradimu tapo dvidešimtmetis puolėjas iš Prancūzijos Yanish Balhoul. Patikslinkite, jis aikštėn buvo išleistas kaip diskvalifikuotojo Kęstučio Balčiūno „pakaitalas“, ar pagaliau subrendo iki savo originalaus „vaidmens“ Alytaus komandos žaidime?

- Yanis Balhoul – naujausias „Dainavos“ užsieniečių legiono narys. Jis - talentingas futbolininkas. Kadangi Yanis – techniškas, jam galiu paskirti skirtingus vaidmenis mūsų atakų metu. Ir tikrai nepriklausomai, ar pas mus dar žais K. Balčiūnas, ar ne...

- O šiemet dar žais gynėjai Nerijus Kavaliauskas, Vaidotas Rutkauskas, puolėjai Deividas Kumeta, Renaldas Stankevičius?

- Kadangi tai vienas paskutiniųjų mano pokalbių, visiems šiems minėtiems ir kitiems „Dainavos“ futbolininkams noriu padėkoti už pagalbą man, visai komandai ir bendrą auką vardan aukščiausio lygio futbolo Alytaus mieste išlikimo. Galiu prisiekti, jei Lietuvos taurės turnyro varžybų ketvirtfinalio paskutiniame posūkyje „Šilą“  įveiksime, aš kviesiu komandos draugus ir sirgalius kelialapį į pusfinalį pirmiausia įteikti buvusiam mūsų kapitonui N. Kavaliauskui, kuriam šis sezonas jau baigtas dėl kelio raiščių traumos. Istoriškai toliausias taurės etapas išties pragiedrintų mūsų apsiniaukusį sezoną A lygoje. Jei mums pavyktų ir patektume į pusfinalį, iš jo iki finalo ir galimybės prisiliesti prie vieno pagrindinių Lietuvos futbolo trofėjų – vienas žingsnis. Vien tai jau būtų pagarbos sirgaliams ir futbolo tradicijų miestui ženklas, kurio visi čia nusipelnė.

- Kalbate apie Alytų, kaip futbolo tradicijų miestą, o šiuo metu antrasis „Dainavos“ vartininkas – šešiolikmetis. Bus komentaras?

- Aš žinau, kad Alytus, „Dainava" – ilgas vartininkų tradicijas turintys vardai. Nepaisant to, šiuo metu turime tokį akibrokštą – atsarginis mūsų vartininkas Tomas Tenenė išties yra šešiolikmetis.

- Ar tiesa, kad T. Tenenė – ne tik naujokas „Dainavoje“, A lygoje, tačiau ir futbole?..

– Vasaros viduryje jis buvo penktasis mūsų klubo vartininkas, gaunantis šiek tiek laiko dublerių rungtynių pabaigose. D. Mikučioniui ir D. Matijoškai išvykus, Tomas, kuriam iki rugsėjo 15-osios tebuvo vos 15-a, tapo trečiuoju vartininku. Po neužtikrintų rungtynių su „Atlantu“ namuose  „Dainavai“ atsisveikinus su italu Luca Berto, T. Tenenė tapo Kornelijaus Timofejevo pakaitiniu. Kiek žinau, jaunasis vartininkas į futbolą atėjo vos šiemet, tačiau anksčiau lankė rankinį, tinklinį ir šiuo metu yra mūsų atsarginis.

- Jūsų, treneri, manymu, tai yra normalu, kai mieste, kuris užaugino Valdemarą Martinkėną, Gintarą Staučę, Žydrūną Karčemarską ir kitus vartų sargus, aukščiausios lygos klubo pagrindinės komandos nariu tampa vos „iškeptas“ vartininkas?

– T. Tenenė – tikrai talentingas jaunuolis. Nežiūrint to, tenka pripažinti, kad jis dar nėra pasirengęs žaisti A lygos lygyje – ir dėl amžiaus, ir dėl itin menkos patirties. Tiesa, šįkart nebūčiau linkęs ieškoti kaltų, kad Alytuje nedirba jaunimo komandų vartininkų „rotacija“, gal net visas piramidės principas. Dėl šių bei finansinių aplinkybių „Dainavą“ neseniai paliko tam pačiam Tomui ir kitiems mūsų vartininkams nemažai naudos davęs, klubinę vartininkų mokyklą mieste ketinęs kurti vartininkų treneris Fabio Finucci. Belieka jam padėkoti už pastangas, o už T. Tenenės atradimą ačiū mano dabartiniam asistentui Aidui Kalimavičiui.

- Atrodo, jokia paslaptis, kad A. Kalimavičius kol kas gerai nesupranta nei anglų, nei italų kalbos. Jei tai tiesa – kokia kalba bendraujate?..

- Taip, turime komunikacinių keblumų, tačiau tai netrukdo mūsų bendradarbiavimui. A. Kalimavičius man padeda pasirengti svarbiausioms rungtynėms, spręsti technines problemas treniruočių ir rungtynių metu, ypač bendraujant su žaidėjais lietuviais. Be to, jis daro gerą darbą su jaunimu – su dubleriais sugebėjo padaryti tai, ko nerealizavome mes, jie „pabėgo“ iš paskutinės vietos, o su 16, 17 metų amžiaus FK „Dainava“ netgi užėmė antrąją vietą Pietų Lietuvos jaunimo pirmenybėse.

- Treneriai Sergei Aleinikov, Antanas Makštutis dirbo iki jūsų su A. Kalimavičiumi. Kokiu žodžiu juos paminėtumėt?

- Su ankstesniais šio sezono „Dainavos“ treneriais dirbti neteko. Kad jiems ir labai nesisekė, aš tikiu, kad tiek S. Aleinikov, tiek A. Makštutis komandai dirigavo gerai – juk jie - patyrę specialistai, kurie ir negalėtų dirbti blogai. Kiekvieną kartą, kai aš susitinku A. Makštutį, išreiškiu jam pagarbą ir netgi sakyčiau, kad esame solidarūs.

- Baigęs A lygos sezoną, Lietuvoje būsite praleidęs visą pusmetį. Tai daug ar mažai, siekiant suprasti, kuo Lietuvos futbolas ir patys lietuviai skiriasi nuo jums gerai pažįstamų futbolo šalių, tokių kaip Italija, Olandija, jūsų gimtojo San Marino? Ko mus linkėtumėt, ką išlaikyti, su kokiomis savybėmis ar bruožais atsisveikinti?..

- Pabrėšiu pagrindinį dalyką, ačiū likimui, kad atsidūriau Lietuvoje. Lietuviai man tapo tikru atradimu. Tai didinga tauta, todėl nė kiek nesigailiu, kad vardan jos netgi paaukojau dalį savo „identiteto“. Nors ir rizikuodamas būti nepopuliarus gimtinėje, drąsiai spėjau ir neklydau, kad Lietuvos ir San Marino nacionalinių rinktinių dvikovoje sėkmė lydės lietuvius.

- „Dainava“ ir Alytus, Lietuvos rinktinei išugdę ne vieną narį – tam tikra mūsų šalies futbolo istorija, kuri 2015-aisiais minės dvigubą sukaktį: vardo 80-metį ir Lietuvos čempionato aukso 40-metį. Kaip manote, ar respublikoje vienos tvirčiausių tradicijų ir kaskart stiprėjanti Dzūkijos sostinės futbolo infrastruktūra, kurioje pagaliau įkurta akademija, padės išsaugoti Alytaus vietą A lygoje?

- Dėl savo istorijos, futbolo tradicijų, ilgamečio sirgalių atsidavimo „Dainava“ tikrai nusipelno likti A lygoje. Kas kita – šiemečiai rezultatai, pagal kuriuos, jei vadovaujamės aritmetiniais principais, turime „rotuotis“ į I lygą. Tačiau, tikiuosi, tiek Lietuvos futbolo federacija, tiek Alytaus miesto savivaldybė, dabartiniai, buvę ar būsimi klubo savininkai gerai supranta, kad būtų per didelė bausmė iš aukščiausios lygos išprašyti komandą, kurios stadionas buvo ne tik vienas geriausių, tačiau ir lankomiausių, o klubas tapo įvairių metų savininkų, kitų vadovų, trenerių, žaidėjų nesusikalbėjimo, deja, ir tarpusavio rietenų bei sąskaitų suvedinėjimo auka.

- Ko ne/linkėtumėt „Dainavai“, jos istorijos kūrėjams ir tęsėjams ateityje?

- Nežiūrint pastoviai mažiausių, o šiemet – ir katastrofiškų biudžetų, „Dainava“ bent antroje sezono dalyje įrodė, kad esame garbinga komanda, prie kurios, kaip besistengtų mūsų „draugai“ ar neatsakingi sporto funkcionieriai, niekaip nelimpa ir, tikiu, nelips sutartinių rezultatų ar „parduotų“ rungtynių „etiketės“. Linkiu, kad Alytaus futbolas pagaliau atsigautų morališkai ir ekonomiškai, kad reprezentacinis klubas galėtų ne vegetuoti, o garbingai tęsti istoriją aukščiausiame lygyje ir sudarytų galimybes apie save Lietuvai ir pasauliui pareikšti daugeliui vietos ar čionai atvykusių talentų. Ko nelinkėčiau? Kad „Dainavos“ istoriją vėl reiktų pradėti rašyti nuo nulio ar pan. pvz: I, ypač II ar III lygos, kas taptų ne tik Dzūkijos, tačiau ir Lietuvos klubinio futbolo žingsniu atgal.

- Paskutinis klausimas - ko ne/linkėtumėt sau? Gal, pvz.: nepraleisti daugiau įvarčių A lygoje, nei tą padarė paskutinių metų „antirekordininkas“ Visagino „Interas“ (2007 m. sezone praleidęs 154 įvarčius)?

- Pajuokausiu - šiemet esame praleidę „tik“ 134 įvarčius, tad iki A sezono likus trims turams, dar turime 20-ies įvarčių „rezervą“. Kadangi populiariausias italų sporto leidinys „La Gazzetta dello Sport“ šiųmetę „Dainavą“, iki mano atvykimo per keturiolika rungtynių praleidusią 75 įvarčius ir tepelniusią vos vieną, jau buvo pavadinęs „blogiausia komanda pasaulyje“, sau mielai palinkėčiau išlaikyti geriausio „blogiausios“ komandos trenerio - gelbėtojo statusą. Ne laikas ir vieta girtis, tačiau nuo mano atvykimo per devyniolika susitikimų įmušėme 11, o praleidome mažiau, nors žaidėme ta pačia sudėtimi.

Jei skaičiuotume nuo to laiko, kai mums buvo leista sustiprinti sudėtį, per keturiolika antrosios sezono dalies rungtynes praleidome 25 įvarčius (triskart mažiau, nei per tiek pat dvikovų čempionato starte). O dėl linkėjimų sau – niekada nebus per daug ramybės ir noro nugalėti. Dar norėčiau kuo mažiau geltonų ar raudonų kortelių „Dainavai“, to kaskart prašau savo žaidėjų. Iš paprastesnių, žemiškesnių norų „serijos“ – kad iki šio sezono pabaigos pavyktų išsaugoti komandą, kurioje kiekvienose rungtynėse žaistų ir visą save aikštėje atiduotų bent 11 žaidėjų...

Kalbėjosi Darius Babijonas

Futbolo.tv nuotrauka

« atgal

Turnyro lentelė

LFF II LYGA

V.

Komanda

R

T

 

DFK „Dainava 2“ (Alytus)

 

 

 

FA „Dainava“ (Alytus)

 

 

 

„Lietava 2“ (Jonava)

 

 

 

„Lygis“ (Kaunas)

 

 

 

„Rūdupis“ (Prienai)

 

 

 

„Stumbras 2“ (Kaunas)

 

 

 

„Sūduva 2“ (Marijampolė)

 

 

 

„Sveikata" (Kybartai)

 

 

 

„Šilas 2“ (Kazlų Rūda)